90 proc. žmonių yra dešiniarankiai: mokslininkai aiškina, kodėl kairiarankiai liko mažuma

Žmonių dešiniarankiškumas išsiskiria iš visų kitų primatų elgsenos

Apie 90 proc. žmonių visose kultūrose dažniau naudoja dešinę ranką, tačiau toks ryškus vienos rankos dominavimas nėra būdingas kitiems primatams. Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „PLOS Biology“, rodo, kad žmonių dešiniarankiškumas gali būti susijęs su dviem esminiais evoliuciniais pokyčiais – vaikščiojimu dviem kojomis ir didesnių smegenų išsivystymu. [1]

Mokslininkai išanalizavo 2 025 beždžiones ir žmogbeždžiones, priklausančias 41 skirtingai rūšiai. Tyrime nustatyta, kad kai kurios rūšys, pavyzdžiui, vorinės beždžionės ir langūrai, taip pat turi tam tikrą rankos pasirinkimo kryptį, tačiau žmonių atveju šis reiškinys yra gerokai stipresnis.

Tyrimo autoriai žmones vadina evoliucine išimtimi, nes mūsų priklausomybė nuo vienos rankos yra daug ryškesnė, nei būtų galima tikėtis vien pagal giminystę su kitais primatais. Tačiau ši išimtis išnyksta, kai į analizę įtraukiami du rodikliai: smegenų dydis ir rankų bei kojų ilgio santykis.

Ėjimas dviem kojomis išlaisvino rankas naujoms užduotims

Vienas pagrindinių tyrimo argumentų – bipedalizmas, tai yra gebėjimas vaikščioti dviem kojomis, pakeitė rankų vaidmenį. Kai žmogaus protėviai nustojo naudoti rankas judėjimui, jos tapo laisvos įrankiams, gestams, smulkiai motorikai ir kitoms užduotims.

Tyrėjai naudojo vadinamąjį intermembralinį indeksą – rankų ir kojų ilgio santykį. Žmonių kojos yra ilgesnės už rankas, o tai aiškiai skiria mus nuo ilg rankių žmogbeždžionių, prisitaikiusių laipioti ir judėti medžiuose.

Pasak tyrimo autorių, kai viršutinės galūnės buvo atlaisvintos nuo judėjimo funkcijos, atsirado sąlygos vienai rankai specializuotis. Tokia specializacija galėjo suteikti pranašumą atliekant tikslius veiksmus, ypač kai reikėjo naudoti įrankius ar koordinuoti sudėtingus judesius.

Didesnės smegenys sustiprino rankų dominavimą per pusrutulių specializaciją

Antrasis svarbus veiksnys – smegenų didėjimas ir žievės persitvarkymas. Tyrime teigiama, kad augant smegenims galėjo stiprėti pusrutulių specializacija, todėl tam tikri judesiai ir elgesio modeliai tapo efektyviau valdomi vienos smegenų pusės.

Šis procesas ypač svarbus po Homo genties atsiradimo. Mokslininkų modeliai rodo, kad ankstyvieji dvikojai homininai, tokie kaip Ardipithecus ir Australopithecus, greičiausiai dar neturėjo tokio stipraus rankos dominavimo kaip šiuolaikiniai žmonės.

Rankos dominavimas tikriausiai stiprėjo palaipsniui, didėjant smegenų tūriui. Tyrimo autoriai nurodo, kad dešiniarankiškumo kryptis jau galėjo būti gana ryški Homo erectus ir neandertaliečių atveju, o aukščiausią lygį pasiekė Homo sapiens.

„Hobitais“ vadinami Homo floresiensis galėjo turėti silpnesnį dešiniosios rankos dominavimą

Tyrėjai pasitelkė archeologinius duomenis apie išnykusių homininų kūno proporcijas ir smegenų tūrį, kad atkurtų tikėtiną rankos dominavimo stiprumą skirtingose žmogaus evoliucijos stadijose. Tokia analizė leidžia vertinti ne tik šiuolaikinius žmones, bet ir mūsų išnykusius giminaičius.

Modeliavimas rodo, kad Homo floresiensis, dažnai vadinami „hobitais“ dėl mažo kūno dydžio, tikriausiai turėjo silpnesnį rankos dominavimą. Tai siejama su mažesniu smegenų tūriu ir iš dalies medžiuose vykusiu gyvenimo būdu.

Šis pavyzdys svarbus todėl, kad jis atitinka bendrą tyrimo logiką: kuo labiau rūšis buvo prisitaikiusi prie visiško vaikščiojimo dviem kojomis ir kuo didesnės buvo jos smegenys, tuo stipresnis galėjo būti vienos rankos dominavimas.

Tyrimas pirmą kartą sujungė kelias pagrindines dešiniarankiškumo hipotezes

Tyrimo autorius dr. Thomas A. Püschelis teigė, kad tai pirmasis darbas, kuriame kelios pagrindinės žmogaus rankos dominavimo hipotezės patikrintos vienoje bendroje sistemoje. Į analizę įtraukti skirtingi veiksniai: įrankių naudojimas, mityba, buveinė, kūno masė, socialinė organizacija, smegenų dydis ir judėjimo būdas.

Pasak dr. T. A. Püschelio, rezultatai rodo, kad dešiniarankiškumas greičiausiai susijęs su pagrindiniais žmogų apibrėžiančiais bruožais – vaikščiojimu stačiomis ir didesnių smegenų evoliucija. Jo teigimu, lyginant daugelį primatų rūšių galima atskirti, kurios rankos dominavimo savybės yra senos ir bendros, o kurios – būdingos būtent žmonėms.

Tyrimas nepateikia paprasto vieno atsakymo, kodėl būtent dešinė ranka tapo dominuojanti. Jis labiau rodo evoliucinį mechanizmą: kai žmogaus protėviai atsistojo ant dviejų kojų, o jų smegenys didėjo, atsirado sąlygos ryškiai rankų specializacijai.

Kairiarankiškumo klausimas lieka neatsakytas

Nors tyrimas paaiškina, kodėl žmonės kaip rūšis taip stipriai linkę į vienos rankos dominavimą, jis neatsako, kodėl maža žmonių dalis išlieka kairiarankiai. Tai vienas svarbiausių atvirų klausimų, nes evoliucinis spaudimas, regis, pastūmėjo žmones dešinės rankos naudai.

Tyrimo autoriai taip pat neatmeta, kad kultūra galėjo sustiprinti dešiniarankiškumo paplitimą. Įrankių gamyba, mokymasis, rašymas, socialinis mėgdžiojimas ir standartizuoti darbo metodai galėjo padėti stabilizuoti jau anksčiau susiformavusią biologinę kryptį.

Dabartiniai duomenys leidžia teigti, kad dešiniarankiškumas nėra atsitiktinė žmonių savybė. Tai greičiausiai ilgo evoliucinio proceso rezultatas, kuriame susijungė kūno anatomija, judėjimo būdas, smegenų sandara ir vis sudėtingesnis rankų naudojimas.