Diena, kai Islandija sustojo: 90 proc. moterų pasakė „gana“

Viena diena be moterų darbo

1975 m. spalio 24-ąją Islandija pajuto, kiek iš tiesų priklauso nuo moterų darbo. Tą dieną dešimtys tūkstančių moterų neatėjo į darbą, negamino valgio ir atsisakė kasdienių namų pareigų. Rezultatas buvo paprastas ir iškalbingas – įprastas šalies gyvenimas sutriko.

1975-ieji Jungtinių Tautų buvo paskelbti Tarptautiniais moterų metais. Tuo metu ir Islandijoje vis garsiau kalbėta apie moterų padėtį: atlyginimų skirtumus, galimybes darbo rinkoje ir tai, kad didelė dalis namų ruošos bei vaikų priežiūros vis dar gula ant moterų pečių.

Islandijos moterų organizacijos nusprendė, kad apie šią nelygybę neužtenka vien kalbėti. Reikėjo ją parodyti.

Taip gimė idėja spalio 24-ąją moterims nedirbti. Tačiau organizatorės sąmoningai vengė žodžio „streikas“, nes baiminosi, kad jis gali atbaidyti dalį moterų. Vietoje jo pasirinktas pavadinimas „Moterų laisvadienis“ – islandiškai Kvennafrídagurinn [1]. Plačiau apie akcijos organizavimą pasakoja Islandijos moterų istorijos archyvas.

Protestavo ne tik darbovietėse

Spalio 24-osios rytą daugybė Islandijos moterų tiesiog neatėjo į darbą. Istoriniuose šaltiniuose dažniausiai nurodoma, kad akcijoje dalyvavo apie 90 proc. šalies moterų.

Tačiau tai nebuvo vien įprastas darbuotojų streikas.

Moterys tą dieną atsisakė ir nemokamo darbo namuose – negamino maisto, netvarkė ir neprižiūrėjo vaikų taip, kaip įprastą dieną. Tokiu būdu jos norėjo parodyti, kad ekonomika priklauso ne tik nuo oficialiai apmokamo darbo, bet ir nuo daugybės kasdienių darbų, kurie dažnai lieka nepastebėti.

JT regioninis informacijos centras šią dieną apibūdina kaip momentą, kai Islandijos moterys pademonstravo savo svarbą tiek ekonomikai, tiek visuomenei [2].

Reikjaviko centre – tūkstantinė minia

Tą pačią dieną protestas persikėlė ir į gatves.

Reikjaviko centre esančioje Lækjartorg aikštėje susirinko apie 25 tūkst. žmonių. Tuo metu visoje Islandijoje gyveno tik kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, todėl toks susibūrimas buvo milžiniškas.

Moterys klausėsi kalbų, diskutavo ir dainavo. Protestai vyko ir kitose šalies vietose.

Tačiau turbūt stipriausia žinutė sklido ne iš mitingo scenos. Ji buvo matoma darbovietėse ir namuose, kuriuose staiga trūko žmonių, kasdien atlikdavusių daugybę būtinų darbų.

Vienai dienai tai, kas paprastai buvo beveik nematoma, tapo labai aiškiai matoma.

Kodėl protestas tapo istorinis?

1975-ųjų akcijos stiprybė buvo jos paprastumas. Moterys nebandė tik žodžiais įrodyti savo darbo vertės – jos parodė, kas nutinka, kai tas darbas nebeatliekamas.

Svarbu ir tai, kad protestas suvienijo labai skirtingas moteris. Jame dalyvavo įvairių profesijų, socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų žmonės. Informacijos apie akciją ir išlikusios archyvinės medžiagos galima rasti Islandijos nacionalinės ir universitetinės bibliotekos Moterų istorijos archyve [3].

Akcija taip pat išplėtė supratimą apie tai, kas apskritai laikoma darbu. Protesto centre atsidūrė ne tik atlyginimas darbovietėje, bet ir vaikų priežiūra, maisto gaminimas, namų tvarkymas bei kitos pareigos, už kurias atlygis paprastai nemokamas.

Ar viena diena pakeitė Islandiją?

1975-ųjų protestas neturėtų būti suprantamas kaip viena stebuklinga diena, po kurios Islandijoje iš karto įsigalėjo lyčių lygybė. Pokyčiai vyko ilgiau, o už jų stovėjo daugybė organizacijų, aktyvisčių ir politinių sprendimų.

Vis dėlto „Moterų laisvadienis“ tapo svarbiu šalies moterų judėjimo istorijos momentu.

Jo reikšmę tyrinėjanti Islandijos universiteto istorikė Valgerður Pálmadóttir pabrėžia, kad protesto palikimą reikia vertinti platesniame moterų teisių judėjimo kontekste. Apie jos tyrimus galima daugiau skaityti Islandijos universiteto puslapyje.

Vėliau Islandijos moterys ne kartą grįžo prie panašios protesto formos, siekdamos atkreipti dėmesį į atlyginimų skirtumus, smurtą ir kitus lyčių lygybės klausimus. Šių protestų istoriją pateikia Islandijos moterų teisių asociacija.

Protestas, kurio idėja išliko

Praėjus dešimtmečiams, 1975 m. spalio 24-oji tebėra viena žinomiausių datų Islandijos moterų judėjimo istorijoje. Protestą analizuoja istorikai, o jo atgarsiai tyrinėjami net kitų šalių to meto spaudoje.

Tačiau pagrindinė jo mintis buvo nepaprastai paprasta.

Norint parodyti, kiek vertas moterų darbas, tą dieną neprireikė ilgų kalbų ar sudėtingų skaičiavimų. Užteko jo neatlikti.