2 100 metų senumo sodyba Izraelyje buvo rasta „užšaldyta laike“, kai dingo jos savininkai

Tuometiniai ūkininkai galėjo išvykti paskubomis (priverstinai)

Jei netyčia pastebėsite sugriautos sodybos likučius (pamatus), riogsančius šiaurės Izraelyje, nenustebkite – archeologai mano, jog pastaroji buvo ganėtinai skubiai apleista dar antrojo amžiaus pabaigoje prieš Kristų, galbūt dėl artėjančio karinio puolimo [1].

Detaliau aptariant daugumai milžinišką smalsumą keliančią istoriją, galima pasakyti, kad archeologai Izraelyje ne per seniausiai atkasė netgi 2 100 metų senumo sodybos liekanas, kurių savininkai, ko gero, ją apleido per priverstinį skubėjimą (turbūt skubėjo išsikraustyti norėdami išvengti gresiančios karinės invazijos).

Be abejo, tyrinėtojai išties džiaugiasi atradę „laiko kapsulę“, anot jų, absoliučiai sustingusią iki šiol nematytoje tėkmėje, kurioje įvairūs radiniai liko ten pat, kur juos paliko tos vietos gyventojai. Be kita ko, ekskavatorių pagalba toje vietoje dargi buvo aptikti senoviniai ir vis dar nepažeisti stiklainiai, taip pat lentynoje stovėję svarmenys audimo staklėms. O tai rodo, kad ten gyvenantys žmonės laikė avių ar ožkų bandas, taipogi, jog jie jas paliko, galima sakyti, iš anksto nesiruošdami, ir greičiausiai susidurdami su gresiančiu pavojumi, tokiu kaip, pavyzdžiui, karinės atakos grėsmė.

Archeologai taip pat aptiko kitų Hasmonėjų laikotarpio (istorinės valstybės istoriniame Palestinos regione) artefaktų, įskaitant monetas ir perdėm grubiai suformuotą žvakę [2]. Tiesa, tarp sodyboje esančių artefaktų buvo ir keramikos figūrėlė, kuri, kaip manoma, yra kilusi iš to paties laikotarpio po antrojo amžiaus prieš Kristų.

Šiaip ar taip, archeologai tiksliai nežino, kas ten gyveno, bet gali būti, kad tie asmenys buvo Seleukidų imperijos (helenistinės imperijos, atsiradusios padalinus Aleksandro Didžiojo užkariautas žemes) pavaldiniai, išvykę tam, jog galiausiai išvengtų invazijos į šią sritį.

Tarp atradimų yra ir ankstesnės gyvenvietės pėdsakai iš devintojo ar dešimtojo amžiaus prieš Kristų

Ne paslaptis, jog tyrėjų grupė taip pat aptiko žemės ūkio įrankių – įvairių iš geležies pagamintų žemės ūkio padargų, tokių kaip kirtikliai ir dalgiai, taip pat monetos, kurios yra preliminariai datuojamos dar prieš Kristų bei, kaip jau supratote, rastos sodybos griuvėsiuose šiaurės Izraelyje. Visgi akivaizdu, kad apie kasdienį gyvenimą Hasmonėjų laikais žinoma išties mažai, o apie sodyboje gyvenusius žmones nežinoma beveik nieko. Tačiau didelis staklių svarmenų skaičius rodo, kad bent jau audimas pastariesiems buvo itin svarbi užduotis. Bet kokiu atveju, reikia atlikti daugiau tyrimų, jog būtų galima nustatyti tikslią gyventojų tapatybę.

Tiesa, kasinėjant buvo aptikti ir daug ankstesnės gyvenvietės pėdsakai, įskaitant pastatų pamatus bei keramikinius indus, kurie, atrodo, datuojami dar 9 ar 10 amžiuje prieš Kristų. (Keramikos dirbiniai iš pradžių buvo datuoti pagal jų stilių; tuo tarpu organiniai mėginiai buvo išsiųsti kitam tyrimui.)

Galiausiai aišku viena: atliekant specialius tyrimus prieš planuojamą 270 mln. naująjį dujotiekį, kuriuo bus tiekiamas gėlas vanduo į Izraelio ir kaimyninių šalių dirbamą žemę, netikėtai galima pakrypti į absoliučiai priešingą ir žmogišką smalsumą tenkinančią pusę – į senovinę sodybą, stovinčią į rytus nuo Galilėjos jūros. Kitaip tariant, pasaulis yra pernelyg spalvotas – nenustebkite.

Hasmonėjų karalystė išsiplėtė ir gali būti, kad dėl šių įvykių sodyba buvo apleista

Kalbant apie senovės žemes, prieš Hasmonėjų karalystės iškilimą, Seleukidai – helenistinė imperija, atsiradusi padalinus Aleksandro Didžiojo užkariautas žemes – valdė pietinę žydų karalystę Judėjoje; daugelis žydų ten grįžo iš tremties Babilone ir jiems buvo leista praktikuoti savo religiją, nors į to meto žydų kultūrą buvo įtraukta daug helenistinių bruožų [3].

Tačiau dar 168 m. pr. m. e. karalius Antiochas IV Epifanas tiesiogiai perėmė Judėjos – istorinės valstybės pietinėje Palestinos dalyje – kontrolę po bandymo prieš jį įvykdyti perversmą. Pirmojo amžiaus žydų istorikas Juozapas rašė, kad jis nužudė ir pavergė tūkstančius žmonių per išpuolius prieš Jeruzalę, užgrobė žemę bei kitą turtą, privertė žydus valgyti kiaulieną, dirbti per šabą (Judėjų kassavaitinę šventę) ir įsakė nustoti apipjaustinėti savo sūnus.

Atrodo, jog paskutinis lašas Judėjos žmonėms buvo tai, kad Antiochas pristatė graikų politeistinę religiją monoteistinei žydų šventyklai Jeruzalėje, ir dėl to 167 m. pr. Kr. Judėjai sukilo prieš Seleukidus per „inscenizaciją“, kuri buvo žinoma kaip Makabėjų sukilimas, – taip pavadintas ankstyvojo lyderio, žydų kunigo Judo Makabėjaus vardu. (Sakoma, kad jo vardas hebrajų kalba galėjo reikšti „Plaktukas“.)

Iki 134 m. pr. Kr. Makabėjai, kaip žinia, pasiekė nepriklausomybę nuo sėlių ir visame regione įkūrė žydų Hasmonėjų karalystę, tačiau 63 m. pr. Kr. ji vis tik atiteko įsiveržusioms romėnų pajėgoms, vadovaujamoms Gnėjaus Pompėjaus Didžiojo, na, o po to Erodas Didysis buvo pasodintas kaip Romos karalius.

Bet kokiu atveju, Hasmonėjų sodybos liekanos su išties turtinga to meto istorija, laimei, bus išsaugotos – kitaip, rodos, būti nė negali.