6-metis atsirado: tėveliai, ar išmokote šią skaudžią pamoką?

Į vaiko verksmą praeiviai reagavo taip, kaip jo mama, palikusi 10 min. erdvės „savarankiškumui“

Nepaisant to, jog trečiadienį Vilniaus prekybos centre „Akropolis“ dingęs 6 su puse metų berniukas buvo rastas kitame miesto gale – Žirmūnuose, nepažįstamos moters bute, nemaža dalis lietuvių žeria klausimų laviną. Tačiau, vykstant ikiteisminiam tyrimui, kai kurių posūkių įvardinti vis dar negalima [1].

Taškus ant „i“ deda vaiko tėvas.

Pastarasis, atskleisdamas sukrečiančio įvykio detales, verčia kortas, pasakodamas, kaip svetima moteris, pasitelkusi jėgą, tempė jo vaiką miestu. Vyras pripažįsta, kad tuo metu, kai žmona su sūnumi buvo „Akropolyje“, jis buvo namuose, todėl situacijai užkirsti kelio negalėjo.

Atviraudamas apie susiklosčiusią situaciją, tėvas tvirtina, esą vaikas vienu metu buvo prisėdęs ant „tų žaislinių supamų mašinėlių“, į kurias reikia įmesti monetą. Žmona jį paskatino, manydama, jog šis pasisups, kol ji apsipirks. Kadangi vaikas, anot jo tėvų, pakankamai savarankiškas – einantis į mokyklą, žaidžiantis kieme – įtarimų nekilo, juolab kad pereidama į kitą parduotuvė moteris žadėjo ateiti pas jį ir pervesti į kitą vietą. Situacija vis tik baigėsi tuo, kad maždaug 10 minučių parduotuvėje užtruksi mama grįžusi į tą pačią vietą savo vaiko neberado [2].

Daugelis žino vadinamąsias poilsio stoteles. Tačiau tėvai iki šiol reiškia nuostabą, kodėl pardavėja, esanti prekybos salėje, ir neva puikiai mačiusi įvykį, nesiėmė veiksmų, jog tai sustabdytų. Kita vertus, taip, ko gero, atrodo tipiškas apsilankymas parduotuvėje, manant, jog kiti narplios svetimą detektyvą...

Iš pradžių manyta, jog mažametis apsilankė netoliese esančioje žaislų parduotuvėje arba nuėjo į tualetą [3]. Vaiko neradusi, moteris pasuko link informacijos posto, kuriame galima per radiją paskelbti apie dingusį asmenį. Tėvai iki pat paskutinės akimirkos tikėjo, kad vaikas pasimetė. Tik atsuktų kamerų dėka sužinota, kaip yra iš tikrųjų.

Laimingai pasibaigusi situacija liudija vieną „bet“, liečiantį tėvų nagus, nusipelniusius kirčio su liniuote. Deja, apie tai mažai kas kalba.

Aišku tai, jog panašių istorijų šaknys – ne psichopatai nepažįstamieji, nuo kurių 100 prc. apsisaugoti galima tik išskridus į Marsą; spragos taipogi gali būti aptinkamos tėvų auklėjime ir kokybiško laiko vaikams skyrime.

Pavyzdžiui, pakelkite rankas, kuris gi instruktavote atžalą kaip elgtis viešose vietose. Pagrūmoti pirštu neužtenka – tik apsižvalgykime ir pamatysime, kiek daug vaikų, kurie nė gatvės pereiti nemoka.

Atsakomybė už savo vaikus tenka jų tėvams

Šalį apskriejusi istorija patvirtino, jog atsakomybė už savo vaikus tenka mums patiems.

Visgi, internautai ironizuoja, ar vaiko mama „Zaroje“ gavo ilgai ieškotus marškinėlius – taip intensyviai, jog nejučia pametė vaiką. Tautiečiams, mažų mažiausiai, atrodo keista, kad šešiametis yra paliekamas vienui vienas. Bene labiausiai juos trikdo, jog tai, kaip kad sakė vaiko 6-mečio mama, nebuvo vienkartinis palikinėjimo atvejis. Tautiečių manymu, nusikaltėlis pastebi būtent tokį vaiką, kuris tam tikru metu dažnai lieka vienas.

Daugelis moterų žino, jog drabužių parduotuvėje tiesiog sustoja laikas; iš tiesų, pasakysiu tiek, kad asmeniškai nepažįstu nei vienos, kuriai užtektų 10 minučių. Tačiau nepaisant to, jog šiam vaikui, kaip teigia jo tėvai, atsirado kompleksas dėl savo naivaus elgesio, neva nuvedusio pas svetimą moteriškę, prieš nutinkant tokioms situacijoms derėtų atsisukti į save: ar mūsų vaikai moka savo namų adresą ir mamos vardą bei pavardę; kiek iš jų, reikalui esant, šią informaciją užrašytų, taipogi paminėdami telefono numerį; ką mažamečiai darytų, jeigu pasimestų – ar liktų stovėti kaip įbesti – taip, kaip nurodė mama.

Vaikams trūksta elementarios informacijos, reikalingos išgyvenimui; ką nemaža dalis jų gali, tai stovėti ten, kur buvo liepta – tuo atveju, jei motina (kada nors) sugrįš. Tačiau pavyzdžiai rodo, jog baigčių, deja, būna įvairių – ir tokiems atvejams būtina pasiruošti, jog vaikai iš streso neprarastų amo, atminties, kalbos ir artimųjų.

Ši istorija turi tapti kasdien kartojama vienos mamos istorija, kurią turime išmokti (ne sau), įkalant vaikams ją taip, kad šie neišeitų paskui saldainius šuniuko pažiūrėti.

Dalis tėvų vis dar įsivaizduoja, jog vietos, kuriose pilna žmonių, yra saugios

Dalis tėvų įsivaizduoja, esą vietos, kuriose pilna žmonių, yra saugios vieniems paliktiems vaikams. Tačiau panašios istorijos dar kartą paliudija, kaip svarbu akylai prižiūrėti mažamečius, suteikiant jiems elementarias žinias. Iš tiesų, neįmanoma sugaudyti visų psichiškai nestabilių asmenų, todėl reikia imtis atitinkamų vaikų auklėjimo ir apsaugos priemonių.

Nors kai kurie šnabždasi, esą palikinėti vaiką vieną prekybcentryje pažaisti yra pernelyg drastiška, reikia atkreipti dėmesį, kad vaiko palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus žmonėmis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs pasirūpinti jaunesniu. Net ir pirmokai jau gali savarankiškai iš mokyklos pargrįžti namo – jei tėvai tai leidžia.

Dalis iš mūsų iki šiol mena tėvų draudimus sėsti į svetimą automobilį. Faktas tas, jog laikai keičiasi, tačiau dalis tuometinių patarimų – vis dar yra aukso vertės: neimti saldainių iš nepažįstamų, įsidėmėti tėvų vardus ir savo namų adresą, taip pat nepasitikėti eiliniu praeiviu ir apie įtartiną elgesį įspėti tėvus. Regis, visi šias universalias taisykles žinome, tačiau pamirštame, jog vaikams tai reikia kartoti reguliariai, primenant apie pasaulyje tykančius pavojus.