66 skurdo mažintojų organizacijos nesėkmingai mažina skurdą Lietuvoje

2023 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 589 tūkst. šalies gyventojų

Realybės, kurios paunksnėje žmonės slepiasi po šiukšlių kalnais, dalis nemato arba nenori matyti. Tačiau kol sėdime prie vaišėmis nukrauto stalo, kai kurie varsto išlūžusias namų duris ir vaikšto išpuvusiomis grindimis, kol nuo stogo į kambario vidurį srūva lietaus lašai. Ir tai ne mistika ar filmo siužeto linija – tokia yra kasdienybė tam tikruose Lietuvos kampeliuose. Statistika teigia, kad nemaža dalis tautiečių iš tikrųjų gyvena nuo algos iki algos, ruošdamiesi žiemai kamšantis langus su tuo, ką randa savo stalčiuje.

Šiuo klausimu į pagalbą skuba 66 skurdo mažintojų organizacijos, kurias vienija Nacionalinio skurdo mažinimo tinklas (NSMOT). Nepaisant to, jog minėtos organizacijos, į kurias įeina platūs sąrašai – tiek skirtingų miestų Caritai, maisto bankai bei įvairūs paramos fondai – neva yra nusitaikusios į skurdžiai gyvenančias Lietuvos šeimas, skurstančiųjų nemažėja. Kaip čia taip nutiko?

Skurdo lygiui šalyje mušant rekordus, kyla kausimas, pagal kokius protokolus ir nuostatas dirba lapdara besiskelbiančios organizacijos – kiek (ar) jų indėlis yra vertingas, o skiriamos ir, pavyzdžiui, tautiečių suaukotos lėšos iš tiesų pasiekia reikiamus namus.

Veik kasdieniška matyti "kitaip" gyvenančius žmones. Nors daliai iš mūsų įprasta ant stalo regėti duoną ir neišsigąsti elektros energijos sąskaitos mėnesio gale, kitiems tai – nepasiekiama svajonė. Čia pat atsiranda svarstančiųjų: kodėl skurstančiųjų nemažėja, šiems ir toliau skaičiuojant ne gaunamas pajamas, o namuose riogsančius kibirus, renkančius rudens lietaus lašus ir nustekentųjų ašaras.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skurdo rizikos riba 2023 m. buvo 564 Eur per mėnesį vienam asmeniui ir 1 185 Eur šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus [1]. 2023 m. žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 589 tūkst. šalies gyventojų [2]. Nors skurdas, kaip skelbiama, sumažėjo 0,3 procentiniu punktu palyginti su 2022 m., akivaizdu, jog to nepakanka.

Jau daugelį metų Lietuvos skurdo rizikos rodikliai – vieni didžiausių Europos Sąjungoje

Tarp pensinio amžiaus žmonių – 65 m. ir vyresnio amžiaus vyrų skurdo rizikos lygis 2023 m. siekė 23 proc., o to paties amžiaus moterų – net 43,2 proc. Taip neva yra todėl, jog pensininkių moterų yra žymiai daugiau. Be to, garbaus amžiaus moterų socialinio draudimo senatvės pensijos, kaip teigiama, yra žymiai mažesnės nei vyrų.

Jau daugelį metų skurdo rizikos gylis Lietuvoje, deja, yra didesnis nei daugelyje Europos Sąjungos šalių (ES). Derėtų paminėti, kad paskutiniais metais taip pat stebima kita neigiama tendencija – nuo 2021 metų skurdo rizikos gylis šalyje dar labiau auga.

Iš tiesų, Lietuvoje veikia daugybė nevyriausybinių organizacijų (NVO), siekiančių mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Nepaisant to, jog skurdo mažinimu užsiima ir specializuotos organizacijos, ir įvairios bendruomenės bei socialinės iniciatyvos, teikiančios paramą skurstantiesiems, dalis lietuvių lenkia rankų pirštus, esą nenuilstamai rašomi projektai gyvenimui pagerinti “kainuoja” daugiau, nei yra sukuriama pridėtinės vertės tiems, kuriems to iš tiesų reikia.

Tautiečiai kasosi galvas ir gūžčioja pečiais, svarstydami, kokiu būdu paskirstomos šių organizacijų lėšos: kiek, pavyzdžiui, lieka naujiems naujametiniams organizacijų darbuotojų aprėdams, o kiek – vienam kitam mandarinui, kurių likimo nuskriaustieji nėra ragavę eilę metų.

Tautiečiai rėžia: skurdo egzistavimu labiausiai suinteresuotos kovos prieš skurdą organizacijos?

Pasigirsta kalbų, kad kai kurios organizacijos – reikalingos tiek pat, kiek ir varnai žmogaus ausys. Būtent dėl to kad, dalies tautiečių akimis, “ranka ranką plauna”, Lietuva niūrioje statistikoje boluoja jau ilgą laiką. Matuodami vienas kito sąžinę, tautiečiai prabyla, esą kai kuriose skurdo mažinimo organizacijose seniau dirbo vos pora darbuotojų. Tačiau, išaugus kampanijos “polėkiui”, jų padaugėjo kelis kartus.

77 primena, kad Lietuvos parama Ukrainai pernai siekė per milijardą eurų [3]. Panašiai suaukota ir migrantams šalyje. Absoliutaus skurdo riba praeitais metais siekė 354 eurus per mėnesį vienam gyventojui ir 743 eurus šeimai su dviem vaikais iki 14 metų.

Saugus gyvenimas, išties – ne noras, bet būtinybė. Visgi, nuogąstaujama dėl Lietuvoje vyraujančių nelygybės dėmių, gerovę galimai kuriančių kitų sąskaita.

Nors organizacijų, garantuojančių ištiesti pagalbos ranką likimo nuskriaustiesiems – dešimtys, gali būti, jog nereikia ieškoti priežasčių, kodėl gyvenimas Lietuvoje negerėja; galbūt derėtų pasiknaisioti ieškant skurdo reiškinio priežastingumo. O jo aplinkybių gali būti išties daug: pradedant tuo, jog dalis žmonių patogiai gyvena iš socialinės pašalpos ir nėra suinteresuoti sau padėti, baigiant besiplečiančiais organizacijų tinklais, “organizuojančiais” geresnį gyvenimą – tačiau savo.