Afrika skyla tikrąja to žodžio prasme: atsivėręs plyšys kasmet didėja

Afrika skyla į dvi dalis, formuojasi naujas vandenynas

Mokslininkai skambina pavojaus varpais ir perspėja, kad per Afriką besidriekiantis didžiulis plyšys gali padalyti žemyną į dvi dalis ir net suformuoti šeštąjį Žemės vandenyną. Skelbiama, kad Raudonoji jūra ir Adeno įlanka ilgainiui, tiesa, negreitai, užlies Afaro regioną ir Rytų Afrikos riftinį slėnį ir taps nauju vandenynu, o Rytų Afrikos dalis taps atskiru žemynu [1].

Tai vadinamojo Rytų Afrikos plyšio, susiformavusio mažiausiai prieš 22 mln. metų, pasekmė, o pastaraisiais metais jo aktyvumas tapo dar akivaizdesnis. 2005 m. atsiradusiame 35 mylių ilgio plyšyje netoli Etiopijos jau matyti naujos jūros požymių. Kitas plyšys 2018 m. perėjo per Keniją, privertė žmones palikti namus ir uždarė kelius.

O naujausiame, birželio mėnesį paskelbtame mokslininkų tyrime išsamiau detalizuojama, kad plyšį lemia didžiulis įkaitusių uolienų išmetimas iš mūsų planetos branduolio. Skelbiama, kad nors nesitikima, kad Afrika suskils dar bent penkis milijonus metų, Somalis ir pusė Etiopijos, Kenijos ir Tanzanijos sudarys naują žemyną, kai tai įvyks.

Ekspertai itin domisi šiais tektoniniais procesais Afrikoje ir sako, kad tai vienintelė vieta Žemėje, kur galima ištirti, kaip žemyninis plyšys virsta vandenynu, o gavę daugiau ir tikslesnių GPS matavimų, galima daug geriau suprasti, kas ten vyksta ir kaip tai paveiks mūsų planetą [2]. Tiesa, panašių vyksmų pavyzdžių netrūksta: vienas toks tektoninis skilimas daugybę milijonų metų atgal jau nulėmė pasaulį, kuriame šiandien gyvename.

Afrikos skilimas turės poveikį šalių ekonomikai

2005 m. Afaro dykumoje Etiopijoje atsiradusi milžiniška skylė sutraukė daugybės geologų susidomėjimo objektu. Tokį skilimą paskatino Rytų Afrikos riftinio slėnio krašte išsiveržęs Dabbahu ugnikalnis. Kiek vėliau, 2018 m., geologai dar kartą patvirtino plokščių skilimo teoriją.

Tuomet plyšys atsirado Naroke, nedideliame miestelyje maždaug už 142 km į vakarus nuo Kenijos sostinės Nairobio, ir toliau didėjo, kai regioną užklupo smarkios liūtys. Ir nors tuomet vyravo nuomonė, kad tai buvo liūčių padarinys, geologų nuomone, pagrindinė priežastis yra tik tektoniniai judesiai.

Jiems tęsiantys, pokyčiai, nors ir po milijonų metų, Afrikos skilimas yra neišvengiamas. Tai reiškia, kad sausumos neturinčios šalys, tokios kaip Ruanda, Uganda, Burundis, Kongo Demokratinė Respublika (KDR), Malavis ir Zambija, netikėtai atsidurs pakrantėje ir taps jūrinėmis šalimis [3].

KDR, Uganda, Ruanda ir Burundis dabar priklauso nuo Kenijos Indijos vandenyno Mombasos uosto ir Tanzanijos Dar es Salamo uosto. Per juos gabenami kroviniai, vyksta transportas. Savas priėjimas prie vandens ir jūros teikiamų galimybių šioms valstybėms taptų didele paspirtimi. Juk taip sumažėtų tarptautinės logistikos išlaidos ir būtų sukuriama laivybos ir žvejybos pramonė, kurios anksčiau nebuvo.

Žemynų skilimas - įdomus procesas, dominantis daugybę mokslininkų

Žemynų skilimas visuomet domino mokslininkus ir ilgainiui tapo tektonikos plokščių mokslu. Už tai dėkoti galima mokslininkui AlfreduI Vegeneriu. Dar XX a. pradžioje A. Vegeneris paskelbė straipsnį, kuriame aiškino savo teoriją, kad žemynų masės dreifuoja ir kartais, atsiskiria viena nuo kitos. Šį judėjimą jis pavadino kontinentiniu dreifu [4].

Kaip savo teorijos įrodymą mokslininkas pateikė Pangėjos pavyzdį. A. Vegeneris buvo įsitikinęs, kad visi Žemės žemynai kadaise buvo milžiniškos vienos sausumos masės, vadinamos Pangėja, dalis. Astronomo išsilavinimą turintis A. Vegeneris, aprašydamas Pangėją ir žemynų dreifą, rėmėsi biologijos, botanikos ir geologijos mokslais.

Iš tiesų, Pangėja egzistavo maždaug prieš 240 mln. metų. Maždaug prieš 200 mln. metų šis superkontinentas pradėjo skilti. Per milijonus metų Pangėja atsiskyrė į dalis, kurios tolsta viena nuo kitos. Šios dalys galiausiai užėmė mums visiems šiandien atpažįstamo žemyno pozicijas.

O šiandien mokslininkai jau mano, kad per visą Žemės gyvavimo laikotarpį susiformavo ir subyrėjo keli tokie superkontinentai kaip Pangėja. Tai rodo per ilgus metus sukaupti duomenys. Prieš 135 milijonus metų pradėjo ryškėti Šiaurės Atlanto ir Indijos vandenyno kontūrai.

Kreidos periodo pabaigoje, maždaug prieš 65 milijonus metų, Pietų Atlantas jau buvo susiformavęs, o Madagaskaras atsiskyręs nuo Afrikos, Indija slinko į Šiaurę. Antarktika tolo nuo centrinio masyvo, Australija nuo jos dar nebuvo atsiskyrusi. Šiaurės Atlanto riftas šiaurėje išsišakojo ir atskyrė Grenlandijos salą. Mokslininkai pabrėžia, kad Pangėja nebuvo pirmasis superkontinentas. Prieš ją egzistavo Rodinijos ir Panotijos kontinentai [5].