Aleksandras NEMUNAITIS: Kodėl dažnai didžiausi „laisvo žodžio“ gynėjai tampa didžiausiais cenzoriais?

Pradėjau domėtis kodėl dažnai nutinka taip, kad didžiausi „laisvo žodžio“ gynėjai tampa ir didžiausiais cenzoriais?

Tai nėra atsitiktinumas ir tikrai ne vien lietuviškas reiškinys. Tai pasikartojantis socialinis ir psichologinis modelis, kurį tyrinėja socialinė psichologija, politinė filosofija ir komunikacijos mokslai.

1. Motivated reasoning (motyvuotas mąstymas)

Žmonės nuoširdžiai palaiko laisvą žodį tol, kol jis sutampa su jų pačių įsitikinimais. Kai kalba pradeda prieštarauti jų pasaulėžiūrai, ji imama suvokti ne kaip nuomonė, o kaip grėsmė, kaip problema, kurią reikia „suvaldyti“.

2. Moral licensing (moralinė licencija)

Kai grupė save laiko „teisingoje istorijos pusėje“, ji ima jaustis turinti moralinį leidimą elgtis taip, kaip kitu atveju laikytų nepriimtinu. Logika paprasta: mes geri, todėl galime sau leisti daugiau. Cenzūra čia nebeatrodo cenzūra, ji pateikiama kaip atsakingas, netgi būtinas veiksmas.

3. Groupthink (grupinis mąstymas)

Kai susiformuoja „vienintelė teisinga linija“, abejonės ima atrodyti ne kaip diskusija, o kaip nelojalumas. Klausimai tampa „kenksmingi“, kritika - „ne laiku“, o pats kritikuojantis asmuo - „problema“. Taip gimsta tylioji cenzūra: be teisinių veiskmų, bet su labai aiškiomis pasekmėmis (socialinis spaudimas).

4. Agenda control (darbotvarkės kontrolė)

Tie, kurie jaučiasi ginantys „demokratiją“, dažnai ima manyti, kad alternatyvūs balsai silpnina jų pusę ir padeda „kitai stovyklai“. Todėl nuomonių įvairovė pradedama laikyti ne demokratijos sąlyga, o rizika. Laisvas žodis paliekamas tik saviems.

5. Cenzūra kaip „gynyba nuo blogio“

Istorijoje cenzūra beveik niekada nebuvo pristatoma kaip blogis. Ji visada ateina su gerais lozungais: apsauga, atsakomybė, pažanga, saugumas. George Orwell tai apibendrino labai paprastai: didžiausias pavojus laisvei kyla tada, kai cenzūra pradedama laikyti moraline pareiga.

Todėl ir matome paradoksą: žmonės, kalbantys apie laisvę garsiausiai, dažnai pirmieji bando nutildyti tuos, kurie galvoja kitaip.

Kaip trūksta visuomenėje šviesulių, „elito“ atstovų, kurie cituotų Volterą:

„Aš nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet aš iki mirties ginsiu tavo teisę pasakyti tai.“

Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.