Algimantas RUSTEIKA: Apie patarėjų aptarėją

Dar dabar pamenu, kaip žaisdami "kavotynių" išsiskaičiuodavom: "Lipo žydas kopėčiom..."

Tai folkloras, ar, b**t, kas nors to nesupranta? Visi supranta ir žino, kad čia nieko nėra. Net fainulka rusų komunistų milicininkė Faina.

Bet klausia kalbantis su žmonėm manęs - ir aš pats savęs klausiu - kokia musė G.Nausėdai įkando? Kodėl taip eina iš proto dėl folklorinės skaičiuotės? Kur čia šuva? Ar jis tiesiog bukas kaip bambukas ir tiek žinių?

Vienas protingas man ir sako: Algi, taigi D. Trumpas ateina. Jis labiau už žydus, Jeruzalę jiems sostine pripažino, nors visos JTO rezoliucijos ir visa tarptautinė teisė tą neigia! Tipo, nori įsiteikti naujam šeimininkui ir tiek. Kaip ir logiška.

Bet galvoju, kad ne vien čia vinis, o asmenybėje. Yra sprendimų priėmėjai. Yra pavaldiniai, kurie vykdo kitų nurodymus ir už įvykdymą atsako. Ir yra patarėjai, kurie pataria, bet už nieką neatsako. Pakomentuoja įvykius ir kitų priimtus sprendimus.

Tai ne tik pareigybės. Tai ir mąstymo, ir asmenybės tipai. Visą gyvenimą prabuvus patarėju ir pasiėmus patarėjais krūvą kitų patarėjų, gali būti patarimų čempionu. Bet sprendimų priėmėju niekada netapsi.

Tada vadovavimo tiesiog nelieka, jis nei geras, nei blogas - tiesiog joks. Ir sprendimų priėmimo paprasčiausiai nėra, nes tokio organo Dievas nedavė. O jei tie Patarėjo patarėjai kaip asmenybės ir patys yra tik patarėjai ar(ir) savo sričių elito lobistai - prognozė bloga.

Net kioskelio savininkas, priimantis sprendimus ir už juos atsakantis savo asmeniniu, savo šeimos gyvenimu, yra nepalyginamai aukščiau. Ir vietoj prezidento turime Vyriausiąjį komentatorių, komentuojantį įvykius ir kitų sprendimus.

Nesitapatinantį ne tik su jokia politine jėga, kas suprantama, bet ir su jokia politikos kryptim, jokia vertybine orientacija, jokia valstybingumo problematikos suvokimo sistema. Ir jokia sprendimų logika.

Be politinio pagrindo kryptingų sprendimų nebūna

Be politinio pagrindo kryptingų sprendimų nebūna ir būti negali iš principo, lieka tik bedantės kalbos apie geroves, esamybės stagnacija ir noras prisitaikyti prie geopolitikos konjunktūros. Joks žmonos žavesys, patarėjų parašyti beskoniai skaitalai ir reikšmingos minos to neišgelbės.

Ir vargu ar liko Lietuvoj žmogus, kuris to bent nepradėtų suprasti. Tai gyvenimo ir jo mąstymo principas. Principas žmogaus, kuris gyvenime iki tol pats nepriėmęs nei vieno svarbaus sprendimo. Kam atstovaujama - visiems? Tai reiškia niekam, nes nėra didesnės nesąmonės, kaip patikti visiems.

Ir jokios ideologijos, išskyrus pirmaklasio pliurpalus apie "gerovės valstybę"? Gerovės kam? Gerovės kaip? Gerovės vardan ko? Kokia valstybės vizija, kokia ateitis, kur ir kokios jėgos ką atstovauja? Ką reikia rinktis, ką atmesti, su kuo kovoti?

Taip eisim per tą pavojų pilną kelią, kur galim prarasti ir Valstybę, ir Tautą?

Ir toliau pritarsim visiems Briuselio biurokratų planams, kuriuose jau ir Lietuvos valstybingumui numatytos federacinės laidotuvės?

Koks juokingas tas įsijautimas į reikšmingą vaidmenį pasaulyje, kur esi absoliutus nulis -273 °C... Įsivaizdavimas, kad kažką vykstančioje geopolitinėje tragikomedijoje reiški ir gali ką nors pakeisti.

O gal svarbiausia, kad tau baltą, minkštą rankutę paspaudžia svarbios, avanscenoje matomos marionetės, kurias už virvelių tampančių realių sprendimų priėmėjų net nepažįsti?

Nusiminti neverta, nieko naujo nevyksta. Politinis mano Tėvynės nuosmukis tęsiasi toliau. Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui. O kas patarėjo - patarėjui. Palinkėkime vieni kitiems kantrybės.