Algimantas RUSTEIKA: Nauja, trumpiška „perestroika“ prasideda

Ši imperinė sistema priėjo liepto galą

Dabar yra tada, tada yra dabar. Bet yra ir skirtumai. Peržiūrėkime juos, geriau suprasime, kas prasideda.

Anuomet „perestroikos“ vadas siekė imperiją išsaugoti. Dabartinis siekia išsaugoti tik dominuojančią metropoliją, o jei prireiks (o tikrai juk prireiks) - ir kitų ją sudarančių tautų ir valstybių interesų sąskaita.Todėl absoliučiai aišku, kad esama tvarka subyrės.

Apie tai, kas bus, kokie galimi scenarijai ir variantai - netolimos ateities įrašas. O dabar apie tai, kas vyksta mūsų smėlio dėžėje, kur aukšti ir gražūs "vadovai" stovi ant užpakalinių kojyčių. Ir niekaip negali apsispręsti, kam labiau apsimoka patarnauti, palaižyti ir gauti skanukų?

Ar kasdien žlungančiai ir vis kasdien labiau byrančiai ES? Ar neapkenčiamam McDonaldui, paminančiam "europines", liberastines "vertybes"? Tiesiog pažiūrėkim, kas yra "drąsiosios" Lietuvos viešojoje erdvėje ir masinėje sąmonėje. Kokie panašumai ir kokie skirtumai?

Mūsų kasdienybės erdvėje, kur apie „sovietines nostalgijas“ pamokslauja tie, kurių projektėliai anais laikais šiltai teliuskavo bliūkštančiose savo tėtukų sėklidėse. Ir kurie apie tuos laikus neturi absoliučiai jokio supratimo, nors tie laikai ir procesai labai panašūs.

Dabartinė tautinė-liberastinė propaganda seniai peržengė sovietinės ribas

Ir juos suprasti būtina. Nes dabartinė tautinė-liberastinė propaganda seniai peržengė sovietinės ribas. Tada meluoti buvo galima iki ideologijos apibrėžtos leistinų temų ir primityvaus įtikinamumo ribos. Dabar jokių, net sveiko proto ribų nebeliko.

Šitokio įžūlaus puolimo prieš tradicines, tautinės, pamatines Vakarų civilizacijos vertybes ir sveiką protą, daugumos žmonių moralinių ir vertybinių nuostatų niekinimo sau negalėjo leisti joks komunistų "generalinis".

Apie tokį aršumą ir masines, viešas, kasdienines patyčias iš žmonių tuometiniai propagandistai net nesvajojo. Tada Lietuvos visuomenėje - visi prisimename - vyravo pralaimėjusios kovoje tautos mentalitetas: mes priešinomės, žuvom, buvom nugalėti stipresniojo.

Todėl net nugalėti jautėmės teisūs ir didžiavomės savimi, savo istorija. Dabar valdžios koridoriuose ir "kolektyvinio Landsbergio" burbule, prasigyvenusiame iš prisitaikymo, vyrauja parsidavusios, pigios stoties šliundrikės mentalitetas.

Mes nekovojom ir nesipriešinom, patys atėjom į skerdyklą, atsidavėm už nebrangiai ir mus nusipirko. Tuo labai didžiuojasi parsidavusiems tarnaujantieji ir ištikimi, labai visaip išsilavinę menkystos.

Tada dauguma buvom vieningi savo netikėjime ir juokėmės iš nesąmonių. Net komunistai partiniai komunizmu netikėjo, tai buvo tiesiog žaidimo taisyklės, kurių reikėjo laikytis dėl karjeros.

Išorinio okupanto nekentė visi, jo nemylėjo ir iš jo šaipėsi net didžioji dauguma vietinių kolaborantų. Dabar esam supriešinti ir susipriešinę, tikime primityviu ir patogiu melu, esame kasdien pasirengę perkąsti vienas kitam gerkles. Neapkenčiame sakančių tiesą ir nukryžiuosim visus savo pranašus.

Tada tiesiog bijojom viešai kalbėti, bet tokio vidinio karo nebuvo. Buvo madinga nekęsti savų imperinės valdžios statytinių. Beveik visas menas ir inteligentija spaudė špygas ir užsiėmė Ezopo kalba, rašė ir kūrė su meile žmogui, laukėm naujų spektaklių, dar neišėjusias knygas aptarinėdavom.

Dabar beveik visas menas ir inteligentija suskliautę ausis vizgina uodegytėmis ir neapkenčia jų kliedesių nesuprantančių žmonių

Dešimtys kūrėjų savanoriškai pasirašinėja provaldiškus popieriukus, baisiai madinga šaipytis iš savo tautos, istorijos, tradicijų.

Tada griūnanti imperija siekė save išlaikyti, bet kokiomis priemonėmis išlikti. Norėjo išsaugoti savo „iškovojimus“ nuo svetimų įtakų ir iš paskutiniųjų stengėsi išgyventi. Dabartinė imperija siekia kuo greičiau, bet kokiom priemonėm save sunaikinti. Bukai ir išradingai prarasti kultūrinę ir civilizacinę tapatybę, valstybingumą, pasiduoti svetimiesiems ir nusibaigti.

Tada jaunimo muzika buvo protestas, visas menas buvo protestas ir "undergraundas", eilės ir mūsų atsiskyrimai vienatvėse buvo pasipriešinimas. Mūsų meilė buvo protestas ir pabėgimai į save.

Ir jaunimas melo pasaulyje buvo tikras. Ir jų pasaulis taip pat buvo tikras. Dabar nieko tikro nebeliko. Jiems reikia paprastumo, žaidimų ir primityvių nuomonių.

Jauni dabar nori būti ne savimi, o kaip visi. Turėti viską, kas blizga, patogu ir ką Ekranas parodo. Nemoka ir nenori skirti melo, smerkia tai, ko nežino, ir myli tai, ko nematė.

Kritiškai mąstyti per sunku, madinga būti tokiam kaip mobiliakuose. Mirties kultūra ir susinaikinimo ideologija, palaikoma tuščių pinigų srautais, kuriais nuperkama politika, šviesuomenė ir varguomenė.

Mus su džiaugsmu kviečia, skatina pasitikti barbarus, ateinančius mūsų sunaikinti ir užvaldyti mūsų gyvenimus ir pasaulį. Imperija, baudžianti savus piliečius, kurie bando apsiginti.

Argi reikia šią civilizaciją ir jos kultūrą nukariauti, jei viską ir visus galima nebrangiai nusipirkti?

Argi reikia priešininką nukauti, jei jis savanoriškai trokšta nusižudyti pats?

Ateinantieji metai - laikas, kai į šiuos klausimus teks atsakyti kiekvienam, kuris yra dvasiškai ir pilietiškai nenumiręs. Tiesiog nebebus galimybės pasislėpti po lapais.

Nebijokim būti savimi. Procesas prasideda, koks jis bus ir kaip baigsis - niekas nežinom. Aišku tik tai, kad tai retai gyvenime pasitaikantis laikas, kada nuo žmonių rezultatas nors šiek tiek priklauso.