Algimantas RUSTEIKA: trys Lietuvos

Yra baili Vilniaus lietuva, yra didžioji, tylinčioji Lietuva ir yra protesto Lietuva

Viskas labai paprasta, dar kartą visi įsitikinam. Yra Vilniaus Lietuva, kuri tarpsta iš to, kas yra. Baili, siaučianti vakarėliuose, parsiduosianti bet kam, pasikeitus situacijai. Pakartosiu - nepaisant skambių patriotinių šūkių, kuriais pridengta tuštuma, jie pirmieji išduos.

Yra didžioji, tylinčioji Lietuva. Pavargusi nuo įsivyraujančios beprotybės. Čia daug prisitaikymo ir daug nepasitenkinimo, čia protas, viltis gyvena šalia abejingo px-izmo ir nusivylimo. Galinti pakeisti viską, bet nekeisianti. Laukianti gelbėtojo, bijanti visko ir prisitaikysianti prie nugalėtojo.

Ir yra netylinti, protesto Lietuva. Besiblaškanti nuo gelbėtojo prie gelbėtojo, norinti visko iš karto ir per vieną dieną. Kas dieną ir kas valandą patikinti naujais vadais, atstumianti ir niekinanti proto balsą ir realias galimybes žlungančioje civilizacijoje. Nieko nebijo, savęs neišduos, bet kerštinga. Susinaikins tarpusavio pjautynėse dėl poros teiginių ar vadukų.

Tylinčiąją, didžiąją Lietuvą galėtų pažadinti vos keletas žmonių

Viskas gali prasidėti tik nuo vieno ar keleto žmonių, kurie pakeltų netylinčius ir kuriuo patikėjusi susvyruotų ir imtų busti tylinčioji, didžioji Lietuva, visada nulemianti viską. Tai nebūtų vienkartinis įvykis, bet išsivadavimo proceso, ilgo darbo pradžia, suteikianti prasmę žmogui, tautai ir valstybei.

Kitų variantų nėra, tik svajonės ir pseudorevoliuciniai kliedesiai. Bet ar prasidės? Ar ir vėl rudenį reikės sakyti ir rašyti, kad esame verti to, kas atsitiko? Kad po 4 metų galėsim išsirinkti geresnius? Atsipeikėsim nuo tarpusavio kovos įniršio ir sugrįšim toliau po antklodėm inkšti?

Rinkiminiai metai aiškiai rodo susiskaldymą

Prasidėję rinkiminiai metai rodo aiškiai - susiskaldėm, perkąsim vieni kitiems gerkles, draskysimės iki kraujų tarp savęs, naktimis nemiegosim, ieškodami vienas kito nuodėmių ir jų prisigalvodami. Srutų fontanai, neapykanta vienas kitam, įžeidinėjimai, kaltinimai liejasi pilnu srautu. Lietuvos išpardavikams nieko net nereikės daryti, tik žiūrėti ir džiaugtis.

Kiekvieno čia pasirinkimas, ar pulti į tą marmalą ir jame paskęsti, ar nuo to tiesiog atsiriboti ir nekreipti dėmesio. Aš apsisprendžiau - ramiai dirbu tą darbą, kurį kartu pradėjom, o kas bus - tą ir krikštysim. Vis dar atlekiančius pas mane išsivemti ir mane iškolioti už tai, kad esu toks, koks esu - tiesiog blokuoju ir taškas.

Jeigu pasikartotų 1940-ji ar neatsirastų tūkstančiai stribų ir tūkstančiai patriotų, kurie negailestingai žudytų vienas kitą ir pasibelstų į mūsų duris? Matant tiek neapykantos vienas kitam tuo net neabejoju. Ir dėl to yra kalta ne visuomenė, o valdžia, neapykantos vėją sėjanti kasdien. Kada reikės pjauti audrą - ji išsilakstys, palikusi mus vienus.

Piktai pulti ir rėkti į akis "Nieko nepakeisit!" Toks dabartinių vergų, garbinančių savo grandines ir narvą, šūkis. Viskas jau keičiasi ir klausimas tik toks, ar prisidedi, ar ne? Angelų su sparneliais niekas mums nedavė, esam kokie esam.

Arba žaidžiam su tomis kortomis, kurias likimas išdalino, šioje aikštelėje su jų taisyklėmis ir teisėjais, arba ne. Arba sėdim tribūnose su alum ir čypsais ir švilpiam, kai saviesiems nepavyksta.