Amerikos imperija žlugs ir atsiras kinų hegemonas?

Eilinis ciklas pasiekė savo pabaigą?

JAV imperija, netrukus po pergalių Nepriklausomybės karuose su Britanija įžūliai paskelbusi Monroe doktriną 1823 m., iškilo ir tvirta ranka valdė XIX bei XX amžiuose. Savo apogėjų ji pasiekė 1945 - 2010 metais. Dabar jos nuosmukis tampa vis akivaizdesnis.

Pasak leidinio „Asia Times“, faktai rodo, kad imperijos dažnai į savo nuosmukio laikotarpius reaguoja per daug išplėsdamos savo išgyvenimo mechanizmus. Karas, infrastruktūros problemos ir socialinės apsaugos reikalavimai gali lemti padidėjusias išlaidas ir neigiamas pasekmes, su kuriomis nuosmukį išgyvenanti imperija nebegali susidoroti. [1]

Politika, kuria siekiama sustiprinti imperiją, kuri anksčiau veikė, dabar, priešingai, jai kenkia. Socialinės problemos imperijoje gali būti neigiamos, menkinamos arba atsakomybė už jas suverčiama patogiems „atpirkimo ožiams“ - imigrantais, užsienio valstybėmis ar etninėmis mažumomis. Šiuolaikiniai socialiniai pokyčiai gali paspartinti, sulėtinti arba pakeisti imperijos žlugimą.

Bet kai lyderiai neigia patį imperijos nuosmukio faktą, jis gali įgauti pagreitį.

JAV imperijos iškilimas sutapo su Britų imperijos nuosmukiu

Sovietų Sąjunga kėlė ribotas politines ir karines problemas, tačiau niekada nekėlė rimtos ekonominės konkurencijos ar grėsmės, rašo Ričardas Volfas (Richardas Wolffas).

Šaltasis karas buvo vienpusis konkursas, kurio rezultatas buvo užprogramuotas nuo pat pradžių. Visi potencialūs ekonominiai konkurentai ar grėsmės JAV imperijai buvo pašalinti Antrojo pasaulinio karo metu.

Vėlesniais metais Europa prarado savo kolonijas. Tuo metu unikali JAV padėtis pasaulyje, kuriai teko neproporcingai didelė pasaulinės prekybos ir investicijų dalis, buvo nenormali ir tikriausiai netvari. Neigimo pozicija tuo metu, kai nuosmukis jau buvo neišvengiamas, per daug greitai transformavosi į dabartinę neigimo poziciją, kai nuosmukis įgauna pagreitį.

Jungtinėms Valstijoms nepavyko laimėti prieš Korėją 1950–1953 m. kare. JAV pralaimėjo vėlesnius karus Vietname, Afganistane ir Irake. NATO aljanso nepakako, kad būtų pakeisti bet kurio iš šių konfliktų rezultatai.

Vašingtono karinė ir finansinė parama Ukrainai bei didelio masto JAV ir NATO sankcijų karas prieš Rusiją iki šiol nebuvo sėkmingas ir, tikėtina, toks išliks. JAV sankcijos Kubai, Iranui ir Kinijai žlugo.

BRICS aljansas vis veiksmingiau kovoja su Jungtinėmis Valstijomis, gindamasis sankcijų kare

Prekybos, finansų ir investicijų srityse Amerikos imperijos nuosmukį galima įvertinti įvairiais būdais. Viena vertus, tai yra dolerio, kaip centrinių bankų rezervinės valiutos, nuosmukis, kita – jo, kaip prekybos, kredito ir investicijų priemonės nuosmukis.

Galiausiai – dolerio, kaip tarptautiniu mastu taikomos priemonės turtui išsaugoti bei turto, išreikšto JAV valiuta, vertės kritimas. Globalių Pietų šalys, pramonės šakos ir įmonės dešimtmečius kreipėsi į Londoną, Vašingtoną ar Paryžių, ieškodamos prekybos sandorių, paskolų ir investicijų. Dabar jie turi kitų galimybių: Pekinas, Naujasis Delis ir Maskva. Ten jiems dažnai siūlomos palankesnės sąlygos.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo populiarios teorijos, kad megakorporacijų pavertimas tarptautinėmis korporacijomis užbaigtų karus arba sumažintų jų riziką. Tariamai pasaulinių korporacijų savininkai ir direktoriai priešinsis karams tarp šalių, o tai bus logiškas pelno didinimo strategijų tęsinys.

Tačiau du praėjusio amžiaus pasauliniai karai pakenkė šioms teorijoms. Konkurencija tarp kapitalistų nulėmė valstybės politiką tiek, kiek valstybės politika nulėmė kapitalistų veiksmus. Dėl jų sąveikos XXI amžiaus karai prasidėjo Afganistane, Irake, Sirijoje, Gazoje ir Ukrainoje. Taip pat dėl jų sąveikos augo įtampa tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos dėl Taivano ir Pietų Kinijos jūros.

Naujojo Pasaulio centru taps Pekinas?

Bet kurios imperijos nuosmukis atveria galimybes konkuruojančioms imperijoms. Kinija yra unikali analitinė problema. Privati kapitalistinė jos hibridinės ekonomikos sistemos pusė pasižymi augimo imperatyvais, panašiais į tuos, kurie matomi besiformuojančios ekonomikos šalyse, kur 90–100 proc. įmonių yra privačios.

Kitą Kinijos ekonomikos pusę sudaro valstybinės įmonės, kurios turi skirtingus siekius ir motyvus. Pelnas jiems nėra savitikslis, kaip ir privačioms įmonėms.

Panašiai Kinijos komunistų partijos valstybės valdymas, įskaitant visos šalies ekonomikos vyriausybės reguliavimą, nustato kitus tikslus nei pelnas, kurie taip pat daro įtaką įmonių sprendimams.

Kadangi Kinija ir jos pagrindiniai ekonominiai sąjungininkai (BRICS) yra veikėjas, konkuruojantis su mažėjančia Amerikos imperija ir jos ekonominiais sąjungininkais (G-7), Kinijos unikalumas gali lemti kitokį rezultatą nei ankstesniuose imperijų susirėmimuose. XXI-asis amžius gali tapti Kinijos imperijos amžiumi, nes kadaise egzistavo romėnų, britų ir kitų imperijos. Tačiau Kinijos istorijoje jau buvo imperijų, kurios iškilo ir žlugo, ir tai dar viena jos unikali savybė.

Ar Kinijos praeitis ir dabartinė hibridinė ekonomika gali sutrukdyti Kinijai tapti dar viena imperija, ir lemti, kad ji taps tikrai daugiapole pasauline organizacija? Ar už Tautų Sąjungos ir JT slypinčios svajonės gali tapti realybe? O gal Kinijai, nepaisant padidėjusio JAV pasipriešinimo, lemta būti kitu pasaulio hegemonu?

Ar imperijos apskritai gali taikiai sugyventi su kažkokiu bendru planavimu ir kolektyviniu globalių problemų sprendimu? Kartą Didžioji Britanija, atsisakiusi naujų karų su Jungtinėmis Valstijomis, perdavė savo imperinę apimtį JAV imperinei galiai. Kodėl nepasiūlius panašios trajektorijos JAV ir Kinijos santykiams ateinančioje kartoje? Išskyrus kai kuriuos ideologus, kurie yra atitrūkę nuo realybės, pasaulis tikrai pirmenybę teiktų tokiai, o ne branduolinei alternatyvai.