Andrius ŠVARPLYS: Kaip puikiai atsiskleidžia valstybės prigimtis

Mes dažnai nesusimąstom, kad valstybė egzistuoja dėl tokio pat pobūdžio reiškinio kaip religija

Kažkada, 17a., išstūmusi religiją (popiežiaus valdžią) valstybė pati tapo religija. Valstybė neatpažįsta laisvės, saviraiškos, racionalumo, moralės, kurie nėra jos. Valstybė pripažįsta tiktai tai, ką ji leidžia. Būdama legitimiu prievartos monopoliu valstybė priversta bet kokį racionalumą, kurio neatpažįsta, traktuoti kaip iracionalumą ir jį pažaboti. Bet kokią kitokią moralę traktuoti kaip amoralę (iškrypimą).

Valstybė visuomet veikia realistiniame režime (panašiai kaip ir bet kokia religija). Ji rimtai tiki į savo egzistavimą. Ji rimtai tiki į Dievą ir šėtoną, tiktai pastarieji yra jos tvarka. Viskas kas egzistuoja turi būti jos jurisdikcijoje. Valstybė yra ontologinė. Ji nesupranta kada iš jos tyčiojamasi, ji nesupranta hiperbolės, metaforos, humoro, protesto, meno, ką jau bekalbėti apie laisvę, jeigu visa tai veda prie ribos jos nusistatytai tvarkai. Valstybė nepakenčia savo pabaigos, bet kokia ribinė situacija, kuri bet kokia forma kvestionuoja valstybės jurisdikciją, yra didžiulė grėsmė jai.

Religininkai, mojuojantys tiesos ir moralės vėzdu ir siekiantys pastatyti į vietą kitaminčius, elgiasi kaip subvalstybė valstybės viduje. Jie veikia tame pačiame ontologiniame, realistiniame Tiesos režime, tik neturi valstybės galios.

Valstybė yra Dievas, ji žino Tiesą ir pasiruošusi iki paskutiniųjų ją apginti

Kas netiki šituo politiniu (teritoriniu, prievartiniu) Dievu tampa eretiku ir jo laukia skaistykla - kalėjimas, arba ekskomunika - mirties bausmė. (Dėl humanistinių priežasčių civilizuotos valstybės dovanoja laiko pratęsimą iki gyvos galvos).

Dėl šios priežasties yra iš principo neįmanomas valstybės ir laisvos visuomenės egzistavimas kartu. Arba viena jurisdikcija ir tvarka, arba kelios iš principo nebendramatės tvarkos ir nėra valstybės. Jeigu laisvė yra egzistencinė kategorija, tai ji iš principo nesuderinama su (valstybės) prižiūrima laisve.

Žinoma, kad pateisintų save kaip vienintelę Tiesą, tiksliau, kad paslėpti savo religinę (absoliutinę) prigimtį, valstybė apsišarvuoja laisvės, pliuralizmo, įvairovės, nesikišimo, žmogaus teisių, socialinio kontrakto, teisės viešpatavimo, lygybės principais. Juk tam ir buvo duotas pažadas pakeičiant tradicinę religiją, kad bus gerbiama kiekvieno laisvė ir įvairovė. Bet buvo skaudžiai pameluota (nutylėta), kad visa tai bus gerbiama tol, kol bus paisoma Jos viršenybė. Nekontroliuojamos laisvės valstybėje nėra ir būti negali, net jeigu ji nė iš tolo negrasina kito nosiai.

Todėl kontrolė yra valstybės prigimtyje, ji egzistuoja ir tuo atveju, kai nėra konkrečiai realizuojamas legitimus prievartos monopolis, kai yra džiaugiamasi laisve ir kai yra garantuojama laisvė.

Laisvės ir Tautos pažadai yra tam, kad valstybė įgautų kuo didesnį legitimumą ir atitolintų savo ribas

Todėl, kad ji yra religija, valstybė taip išpuoselėjo savo simbolius ir ritualus. Vėliavos ir himno išniekinimas yra baudžiamosios teisės dalykas. Kiti eilėje: pilietybė, valstybės istorija, valstybės institucijos, fundamentalios religinės (praeityje), kultūrinės ir geopolitinės valstybės kryptys. Valstybė itin puoselėja savo moralę. Galioja savaime suprantamas nerašytas kodeksas kaip reikia kalbėti viešumoje tiems, kas nori kilti karjeros laiptais valstybės tarnyboje ar tiesiog gauti naudą iš valstybės institucijų savo gyvenimui.

Jokia visuomenė, jokia revoliucija, jokios jėgos negali susprogdinti valstybės. Net jeigu taip įvyktų, tiesiog atsirastų kita valstybė senosios vietoje. Pernelyg reikšmingi išpuoselėti galios ir valdžios mechanizmai, kad jais nepasinaudoti. Kosmopolitinė visuomenė, globali demokratija, postnacionalinė demokratija yra valstybės religijos atavizmai naujais pavidalais. Galima vadinti kaip nori, bet esmė nesikeičia.

Turbūt net nereikia sakyti, kad valstybė nemėgsta laisvės, bet mėgsta kontrolę; nemėgsta tiesos, bet mėgsta įstatymus; nemėgsta teisingumo, bet mėgsta teisėtumą; nemėgsta saviraiškos, bet mėgsta moralinę drausmę; nemėgsta radikalaus meno, bet mėgsta nusistovėjusias meno formas; nemėgsta akivaizdaus protesto, bet mėgsta nustumti problemas į latentinius procesus; nemėgsta principinio atvirumo, skaidrumo, viešumo, bet mėgsta apsistatyti viešumoje reikiama versija; nemėgsta laisvų piliečių, bet mėgsta politines gaujas, kurios įsisavina valstybės galios mechanizmus; nemėgsta jausti savo ribas, bet mėgsta demonstruoti savo jėgą.

Egzistuoja fundamentali praraja tarp valstybės realybės ir tautos (piliečių), išskyrus tuos trumpus istorinius epizodus, kai prie valstybės mechanizmų atsiduria aristokratai, t.y. jaučiantys atsakomybę už bendrapiliečius, už tautą. Kurie nevagia ne todėl, kad bijo būti pagautais, bet nevagia iš principo.

Valstybė yra amžina, nes ji prisitaiko prie ją griaunančių jėgų

Jeigu valstybės ateityje bus priverstos paklusti viršnacionaliniams politiniams centrams, tai pastarieji bus tos pačios valstybės tik didesniame lygmenyje. Ir žinoma, tai neturės nieko bendra su demokratijos, žmogaus teisių, civilizacijos, soft power lozungais.

Valstybę gali atnaujinti tik dvasios aristokratai, žmonės, kurie atmeta valdžią iš principo, kurie moka tarnauti.

77.lt turi leidimą platformoje dalintis autoriniais Andriaus Švarplio tekstais.