Ar gali darbdavys išskaičiuoti iš atlyginimo? Teisininkė įspėja apie 7 darbdavių klaidas

Darbdaviai dažnai klysta manydami, kad trūkumą ar žalą galima automatiškai išskaičiuoti iš atlyginimo

Ginčai dėl neteisėtai nuskaičiuotų pinigų iš atlyginimo – tarp dažniausių Darbo ginčų komisijoje. Apie tai viešai kalba teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė, kuri savo praktikoje nuolat susiduria su pasikartojančiomis klaidomis. Pasak jos, problema dažniausiai kyla ne dėl blogos valios, o dėl neteisingai suprasto teisinio mechanizmo.

„Darbo ginčų komisijoje viena dažniausių kategorijų – neteisėtos išskaitos iš darbo užmokesčio. Problema paprastai ne „blogas ketinimas“, o neteisingai suprastas teisinis mechanizmas“, – teigė R. Joskaudienė. [1]

Anot jos, viena dažniausių situacijų – po inventorizacijos nustatytas trūkumas „padalinamas visiems“. Pavyzdžiui, sandėlyje randamas 2 300 eurų vertės prekių trūkumas ir suma paskirstoma visiems pamainoje dirbusiems darbuotojams. Teisininkė pabrėžia, kad materialinė atsakomybė negali būti kolektyvinė vien todėl, jog žmonės dirbo kartu – būtina nustatyti konkretų pareigų pažeidimą, įrodyti kaltę ir priežastinį ryšį.

Panaši situacija – kasos trūkumas. Jei kasoje trūksta 180 eurų, vien šio fakto nepakanka išskaitai taikyti. Reikia įvertinti, ar buvo laikytasi perdavimo procedūrų, ar prieigą galėjo turėti kiti asmenys, ar nebuvo apskaitos klaidų. Jei darbuotojo kaltė nenustatyta, išskaita tampa rizikinga ir ginče gali būti pripažinta neteisėta.

Net ir negrąžintas turtas ar „atostogų minusas“ nereiškia, kad pinigus galima nurašyti iš algos

Dar viena dažna situacija – darbuotojas išeina iš darbo ir negrąžina telefono, specialios aprangos ar kitos darbo priemonės. Buhalterija iš galutinio atsiskaitymo išskaičiuoja likutinę vertę. R. Joskaudienės teigimu, reikalauti žalos atlyginimo galima, tačiau būtina turėti turto perdavimo dokumentus, pagrįsti jo vertę ir įrodyti, kad jis realiai negrąžintas. Jei šių įrodymų trūksta, darbdavio pozicija ginče silpna.

Panašiai vertinama ir situacija, kai prekyboje „pasimeta“ prekės ir daroma prielaida, kad jas pasisavino darbuotojas. Darbo teisėje darbdavys privalo įrodyti pažeidimą. Jei nėra vaizdo įrašų, vidaus tyrimo išvadų ar kitų objektyvių duomenų, vien įtarimo nepakanka materialinei atsakomybei taikyti.

Kita dažna klaida – vadinamasis „atostogų minusas“. Jei darbuotojas buvo išėjęs daugiau atostogų nei sukaupė, nutraukiant darbo sutartį kartais automatiškai išskaičiuojama visa permoka. Tačiau, kaip pažymi teisininkė, tokia išskaita galima tik tam tikrais nutraukimo pagrindais. Jei sutartis nutraukiama ne darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių ar ne dėl jo kaltės, galimybės išskaičiuoti gali būti ribotos.

Piniginės baudos ir „numanoma žala“ dažniausiai pripažįstamos neteisėtomis

Praktikoje pasitaiko ir atvejų, kai iš atlyginimo nuskaičiuojama 50 ar 100 eurų už pavėlavimą ar netinkamą klientų aptarnavimą. R. Joskaudienė primena, kad darbo teisėje piniginės baudos kaip drausminė nuobauda nėra leidžiamos. Išskaita negali būti naudojama kaip sankcija, todėl tokie sprendimai darbo ginčuose beveik visada pripažįstami neteisėtais.

Transporto sektoriuje dažna situacija – darbuotojas pavėluotai grąžina vilkiko dokumentus, degalų kortelę ar kitą inventorių, o darbdavys iš galutinio atsiskaitymo išskaičiuoja „numanomą žalą“. Teisininkė pabrėžia, kad būtina atskirti realiai patirtą žalą nuo hipotetinės. Išskaita galima tik dėl faktiškai apskaičiuotos ir pagrįstos žalos, pavyzdžiui, konkrečių papildomų išlaidų ar negautų pajamų.

Apibendrindama ji primena esminius principus, kurie dažnai pamirštami: išskaita nėra bauda, būtina įrodyti darbuotojo kaltę ir pagrįsti žalos dydį, laikytis Darbo kodekso 150 straipsnio pagrindų bei Civilinio proceso kodekso nustatytų išskaitų ribų. Praktika rodo, kad būtent procedūros ir įrodymų trūkumas dažniausiai lemia, jog darbdavių sprendimai darbo ginčuose žlunga.