Ar išdrįstum miegoti virš bičių? Kėdainių rajone – neįprastas bitynas su stikline avilio siena

Kėdainių rajone bičių pasaulį atveriantis Ramūno Ardavičiaus bitynas: 800 bičių šeimų, midus ir net „poilsis virš avilio“

Aukštųjų Kaplių laukuose bitės skamba ne kaip triukšmas – labiau kaip nuolatinis gamtos pulsas. Čia įsikūręs Ramūno Ardavičiaus bitynas ir sodyba „Pas Bitininką“. Bitininkas R. Ardavičius sako, kad jo bityne gyvena apie 800 bičių šeimų. Tai ne vien ūkis – tai visa mažų sparnų civilizacija, kurioje žmogus tik svečias.

Bitininkas prisimena, kad jo kelias į bitininkavimą prasidėjo visai ne romantiškai.

„Pradėjau bitininkauti nuo vaikystės. Mano buvo pirma bitininkystė – dviejų šimtų litrų bačka. Įlįsdavau ir daužydavausi su puodu. Išlendu – 24 įgėlimai į galvą, mama ištraukia. Tai buvo mano pati pirma bitininkystė. Man buvo kokie 8–10 metų“, – šypteli R. Ardavičius.

Dabar tas chaosas virto sistema, kurioje kiekviena bitė turi savo vaidmenį.

„Dabar jau bitininkauju profesionaliai. Laikome apie 800 šeimų. Tai yra šeimos ūkis, dirbame sezono metu apie septyni žmonės“, – sako jis.

Šiandien bičių ūkyje ne tik sukamas medus – čia jis virsta midumi, o kartu gimsta ir edukacijos, skirtos parodyti, kad bičių pasaulis nėra tik stiklainis virtuvėje.

„Prieš kelerius metus sugalvojau pradėti daryti midų ir šviesti žmones, kad daugiau naudotų medaus, o ne cukraus“, – pasakoja bitininkas.

Iš medaus gimsta midus, o iš idėjų – dvejų metų kelias per leidimus ir biurokratiją

Bičių ūkyje medus nesibaigia ties stiklainiu – dalis jo čia virsta midumi. R. Ardavičiaus teigimu, midus gaminamas iš medaus, vaistažolių ir natūralių žaliavų, išlaikant tradicinį principą.

„Mes prisirenkam tų medaus atakučių (vaško dangtelių – 77)… tas medus nuvarva – tai yra pats geriausias. Ir jis, ir aromatai išlieka, ir viskas išlieka“, – aiškina R. Ardavičius.

Nors midaus gamyba remiasi senosiomis žiniomis, formalus kelias buvo ilgas.

„Visų reikalingų leidimų gavimas truko apie dvejus metus“, – sako R. Ardavičius.

Pasak bitininko, procesas apima kelias institucijas ir nuoseklų tikrinimą.

„Pirmiausia ateina veterinarija, paskui NTAKD, ir galiausiai VMI. Viską siunti, tikrina, grąžina – toks nuolatinis judėjimas“, – pasakoja jis.

„Iš vandentiekio neišeina šito (midaus – 77) pagaminti. Gaunasi kitas skonis“, – priduria jis.

Pagamintas midus realizuojamas tik gyvai.

„Mugėse, parodose ir edukacijose“, – sako R. Ardavičius.

Medinis namelis virš bičių – vieta, kur žmogus guli virš dūzgesio ir žiūri į gyvenimą per stiklą

Vienas netikėčiausių bičių ūkio kampų – medinis namelis, kuriame žmogus atsigula tarsi virš gyvo avilio. Po gultais – bitės, virš jų – žmogus. Tarp jų – vielinio tinklelio atskirtis, kurią bitininkas vadina visiškai saugia.

„Dar nei vienam neįgėlė. Viskas atskirta tinkleliais, todėl visiškai saugu“, – ramina R. Ardavičius.

Tai ne poilsio vieta tradicine prasme – tai sulėtėjimo erdvė, kur garsas tampa vibracija, o oras prisipildo vaško ir medaus kvapo.

„Čia gyvena bitės. Ateini ir žiūri jų gyvenimą“, – sako bitininkas.

Priešais gultus – paveikslo dydžio stiklinis langas, per kurį matomas avilio gyvenimas: korių statyba, nuolatinis judėjimas, darbas be pertraukų.

Tai vaizdas, kuris labiau primena gyvą mechanizmą nei gamtą – tarsi pati sistema kvėpuotų ritmu, kurio žmogus paprastai negirdi.

„Atsipalaidavimas – paprasčiausiai atsipalaidavimas. Žmogus sako: „Užmiršau viską“, – pasakoja bitininkas.

Darbas su bitėmis, kur dūmas tampa signalas, o pagarba – svarbiausia taisyklė

Edukacijos ūkyje prasideda nuo dūminio užkūrimo – tai pirmas signalas aviliui, kad žmogus artinasi.

„Tada bitės pajunta, kad gaisras, ir pradeda nektarą valgyti. Taip mes jas instinktyviai apgauname“, – aiškina bitininkas.

Tačiau už šio techninio veiksmo slypi labai aiški filosofija – atsakomybė už gyvą organizmą.

„Aš neinu su pirštine pas bites, nes įsivaizduokit, kiek sutraiškai. Moralinė vertė vis tiek yra“, – pasakojo R. Ardavičius apie tai kad pas bites eina plikomis rankomis.

Ir būtent ši nuostata jo ūkį paverčia ne tik gamybos vieta, bet ir erdve, kur žmogus trumpam sustabdo savo tempą ir įsiklauso į kitą – dūzgiantį, bet tvarkingą pasaulį.