Ar žmonės galės gyventi tūkstantį metų? Futuristai prognozuoja nemirtingumą jau iki 2050-ųjų

Kelias į ilgaamižiškumą galės prasidėti jau 2029-tais, kai dirbtinis intelektas pranoks žmogaus protą

Technologijų ateitį prognozuojantys mokslininkai ir vizionieriai sako, kad jau XXI a. viduryje žmonės galės gyventi iki tūkstančio metų. [1]

Skirtingai nei įprasti ilgaamžiškumo tyrėjai, siekiantys sulėtinti senėjimą ir pratęsti gyvenimą iki maždaug šimto metų geros sveikatos sąlygomis, futuristai kalba apie dešimteriopą natūralaus gyvenimo trukmės padidėjimą.

Tokias prognozes skelbia žinomi vardai – kompiuterių mokslininkas Ray Kurzweilas, britų futurologas Ian Pearsonas bei biomedicinos gerontologas Aubrey de Grey.

Pasak R. Kurzweilo, lemiami pokyčiai gali įvykti jau 2029 metais, kai dirbtinis intelektas pranoks žmogaus protą – tai vadinama technologine singuliarumo riba.

Iki 2045 metų jis prognozuoja tikrą mašinos integraciją žmogaus kūne, pasitelkiant smegenų ir kompiuterių sąsajas, sąmonės perkėlimą į debesijos sistemas bei nanobotus, kurie galėtų veikti žmogaus kūne neinvaziniu būdu.

Tokia technologijų visuma, anot jo, galėtų užtikrinti ne tik proto nemirtingumą, bet ir bendrą kolektyvinį intelektą, kuris būtų milijonus kartų galingesnis nei dabar.

I. Pearson’as priduria, kad iki 2050 metų kai kurie žmonės galėtų pasiekti tūkstantmečio amžių, derindami genetinę inžineriją, robotiką bei skaitmeninę sąmonę, įkeltą į virtualią erdvę ar net naujus, dirbtinius kūnus. Tokiu atveju natūraliai senstantis kūnas nebebūtų kliūtis. Vis dėlto jis pripažįsta, kad pradžioje tokia galimybė bus prieinama tik turtingiausiems, o vidurinei klasei – tik po ilgesnio laiko.

Technologijos gali atverti milžiniškas galimybes, bet taip pat ir padidinti socialinę nelygybę

Technologinis optimizmas, pasak jo šalininkų, yra neatsiejamas nuo žmonijos pažangos – jį palaiko tokios figūros kaip verslo investuotojas Marcas Andreessenas, kuris savo manifeste teigė, kad „technologija yra mūsų civilizacijos šlovė, pažangos ieties smaigalys ir mūsų potencialo išsipildymas“.

Tačiau kritikai įspėja, kad technologijos negali būti vienintelis sprendimas visoms visuomenės problemoms.

2024 m. publikuotame straipsnyje du tyrėjai pabrėžė, kad sudėtingos problemos, tokios kaip skurdas, reikalauja daugiasluoksnių sprendimų – technologijos gali būti tik viena iš dalių. [2] Be to, ideologinis požiūris, kad technologija išsprendžia viską, gali stiprinti galios koncentraciją tarp jau turinčių daugiausia resursų.

Iškyla ir klausimas dėl prieinamumo: net jei technologijos leistų gyventi tūkstantį metų, realybėje tik nedidelė visuomenės dalis galėtų tai sau leisti.

I. Pearsonas viliasi, kad laikui bėgant inovacijos pasieks ir platesnius sluoksnius, tačiau pripažįsta, kad pradžioje tokia galimybė būtų išskirtinė privilegija.

Nepaisant to, jis prognozuoja didelį proveržį gydant vėžį, širdies ligas bei atstatant ląstelių pažeidimus, kurie lemia senėjimą.

Nuo „nemirtingosios medūzos“ iki sąmonės perkėlimo į kompiuterius – klausimas lieka, ar tokio gyvenimo apskritai norėtume

Gamtoje jau egzistuoja organizmas, vadinamas „nemirtinga medūza“ (Turritopsis dohrnii), gyvenantis Viduržemio jūroje.

Patirdama sužeidimus ar artėdama prie mirties, ji sugeba grįžti į jaunystės stadiją, taip tarsi „atsukdama“ biologinį laikrodį. Mokslininkai tiria šį fenomeną, siekdami suprasti, ar įmanoma bent iš dalies tokį procesą pritaikyti žmonėms.

Kita kryptis – sąmonės perkėlimas į skaitmeninę erdvę. R. Kurzweilas įsitikinęs, kad iki 2045 metų bus įmanoma „įkelti“ žmogaus protą į kompiuterį, paliekant fizinį kūną. [3]

Tačiau kol kas technologijos dar labai toli nuo tokio lygio – neuromokslas dar nesugeba iki galo „sukartografuoti“ žmogaus smegenų, o klausimas, ar būtų įmanoma perkelti ir sąmonės subjektyvias patirtis bei emocijas, lieka neatsakytas.

Kai kurie mokslininkai skeptiški dėl fizinio nemirtingumo – jų manymu, žmogaus gyvenimo trukmė, net ir su medicinos pažanga, vargu ar viršys 125 metus.

Tačiau optimistai tiki, kad senėjimas taps išgydoma būkle. A. de Grey pabrėžia, kad motyvacija gyventi prasmingai nebūtinai priklauso nuo mirties baimės:

„Jauni žmonės dabar, būdami paaugliai ar dvidešimtmečiai, nėra vedami minties, kad mirs po penkiasdešimties metų“.