Atskleidė, kiek reikėtų sukaupti, kad gauti padorią pensiją

Kuo vėliau pradedama kaupti, tuo didesnes įmokas teks investuoti

Pensijos kaupimas tampa vis aktualesnis didėjant atskirčiai tarp vidutinio darbo užmokesčio ir senatvės pensijos. Kol vidutinės pajamos į rankas antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje siekė 1 084 eurus, vidutinė pensija buvo vos 465 eurai. Regėdami senjorams nedėkingą situaciją, vieni gyventojai ryžtasi papildomam taupymui, o kiti savo senatvės atostogas nukelia vis vėlesniam laikui. O štai bankas „Luminor“ paskaičiavo, kiek reikia atsidėti, kad senatvės pensija būtų verta 1 tūkst. eurų ir atėjus gyvenimo saulėlydžiui netektų skaičiuoti paskutinių skatikų.

„Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė pastebėjo, kad jaunesniems asmenims, norintiems sukaupti tokios pat vertės pensiją kaip ir vyresniems, teks daugiau paplušėti – reikės sukaupti didesnę sumą pinigų. Pasak L. Načajienės, taip yra dėl to, kad jaunesni žmonės į pensiją išeis vėliau, tad jų sukauptų pinigų vertė dėl natūralaus pinigų nuvertėjimo bus mažesnė nei tų, kurie į pensiją išeis anksčiau [1].

Bankas taip pat pateikė grafiką, kuriame matoma, kiek reikėtų kas mėnesį atsidėti papildomai, kad senatvėje gauti 1 tūkst. eurų vertės pensiją. Štai, jeigu pensijai pradedama kaupti sulaukus 25 metų ir gaunama bent 1 000 eurų į rankas, reikės sukaupti maždaug 197 tūkst. eurų, tad tokiu atveju derėtų rinktis antrąją pensijų pakopą.

Pradėjus kaupti nuo 35 m., norint gauti tokio pačio dydžio pensiją, reikės sukaupti 163 tūkst. eurų. Tad uždirbant 1 000 eurų į rankas, tikėtina, reikės rinktis ir papildomas investavimo priemones. Štai kaupiant trečioje pakopoje, kas mėnesį reikės investuoti po 74 eurus.

O jei pradedama kaupti dar vėliau, sulaukus 45-erių, įmokos kas mėnesį bus dar didesnės – kad sulaukus pensijos ji siektų 1 tūkst. eurų į rankas, kas mėnesį reikės investuoti jau po 271 eurą ir tokiu būdu asmuo, tikėtina, sukaups maždaug 155 tūkst. eurų sumą.

Labiausiai nenorėtų atsisakyti kelionių

Baltijos šalyse atlikta „Luminor“ apklausa atskleidė, jog net 2 iš 5 Lietuvos gyventojų senatvėje dėl sumažėjusių pajamų būtų skaudžiausia atsisakyti kelionių. Visgi, vadovaujantis tarptautine statistika, daugeliui su tokia situacija susitaikyti teks [2].

Apklausos metu buvo analizuojama, kokių įpročių gyventojai labiausiai nenorėtų atsisakyti senatvėje smarkiai sumažėjus pajamoms. Paaiškėjo, kad net apie 40 proc. apklaustųjų labiausiai nenorėtų atsisakyti kelionių, 17 proc. – hobių ir 13 proc. – lankymosi pas draugus ar giminaičius.

Tyrimas parodė ir tai, kad savirealizacija ne ką mažiau svarbi ir vyrams. Būtent jie dvigubai dažniau nenorėtų atsisakyti savo hobių nei moterys (22 proc. vyrų ir 12,5 proc. moterų) [2].

Visgi, su dabartinėmis pirmosios pakopos pensijomis, kažkokia savirealizacija – kone misija neįmanoma, kadangi vertinant 2021-uosius, pensija buvo mažesnė net už šalies minimalųjį atlyginimą ir siekė 412,89 eurus. O štai vidutinis atlyginimas šalyje į rankas metų pabaigoje siekė kiek virš 1 000 eurų. Tad atotrūkis – akivaizdus, o visą gyvenimą dirbę senjorai patiria nemenką šoką išėję užtarnauto poilsio.

L. Načajienės teigimu, jei santykis tarp gyventojų pajamų ir vidutinės pensijos ateityje nesikeis, pirmos pakopos pensija sudarys tik 30–40 proc. dabartinių lietuvių pajamų dydžio. Visgi, jei asmuo kaupia antroje pakopoje, gaunamos pensijos dydis galėtų padidėti iki 40–50 proc.

Norint, kad senatvės pensija drastiškai nepakoreguotų iki tol vyravusio gyvenimo būdo, rekomenduojama, kad ji sudarytų apie 70–80 proc. asmens pajamų [1]. Tačiau akivaizdu, kad daugeliui tai yra visiškai nerealu.

Nepriteklius vis labiau įsibujoja

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva – puiki gerovės valstybė, kurioje, gyventojai, panašu, tikrai neskursta – gatvėmis rieda naujutėlaičiai automobiliai, lauko kavinėse gausu vasariškus kokteilius gurkšnojančių lankytojų, o parduotuvių lentynos su naujausiomis kolekcijomis greitai iššluojamos. Visgi, šis pirminis įspūdis gali būti netgi labai klaidingas.

Dažniausiai mes matome dvi skirtingas Lietuvas. Vieną tą, kurioje gyvenimas gerėja ir atlyginimai kyla ir kitą tą, kurioje, rodos, sąstingis nė nepajuda iš vietos. Ir dažniausiai į skurdo vajų patys pirmieji būna įsukami senjorai, visą gyvenimą dirbę Lietuvoje ir auginę čia savo vaikus – potencialius mokesčių mokėtojus.

Duomenys negailestingi – net kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos ir yra priverstas sukti galvą, ne kur vasarą atostogauti, bet ar užteks maisto produktų sekančiai dienai [3]. O štai labiausiai esą skursta Lietuvoje gyvenantys senjorai, mat praėjusiais metais skurdo lygis vyresnių nei 65 m. asmenų grupėje siekė 35,9 proc. ir beveik nepasikeitė nuo 2020-ųjų.

Šis skaičius pensininkų grupėje yra dar didesnis ir siekia 38,8 proc.

Taip yra dėl to, kad vidutinė senjorams mokama senatvės pensija yra mažesnė nei skurdo riba.

Priežastys, dėl kurių senjorai atsiduria tokioje nepavydėtinoje situacijoje, gali būti labai įvairios. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės teigimu, ne visais atvejais dėl skurdo galima kaltinti patį žmogų.

Pavyzdžiui, menką senatvės pensiją gali lemti ir buvęs menkas darbo užmokestis, „vokelių“ sistema ir net įvairūs sveikatos sutrikimai, dėl kurių nepriskiriamas neįgalumas, tačiau dirbti gali tapti labai sunku, o asmuo neturi kito pasirinkimo kaip tik išeiti į išankstinę pensiją, kuri vidutiniškai siekia 372,2 eurus [4].