„Atvirkščias“ politikos dėmesys: migracija ir prieglobstis tapo kraupių siaubo istorijų pagrindu

Prieglobstis ES visada yra prieštaringa ir daug emocijų kelianti tema

Tiesa ta, jog praėjusiais metais migracijos klausimai įgavo keletą naujų atspalvių po Vakarų pasitraukimo iš Afganistano, problemų, susijusių su „Brexit“ ir JK bei padėties prie ES sienų su Baltarusija. Tuo tarpu prieglobsčio prašymų skaičius Europoje sumažėjo iki žemiausio lygio per dešimt metų, nes sienos, kaip žinia, buvo uždarytos siekiant užkirsti kelią Covid-19 plitimui [1].

Taip, migracija bet kokiu atveju yra ir išliks didžiuliu iššūkiu Europai, dėl ko būtina susitarti bendro ES atsako į tokią problemą atžvilgiu. Negana to, Europos Parlamento Vystymosi komiteto pirmininkas ir Piliečių laisvių, teisingumo bei vidaus reikalų komiteto pranešimo dėl prieglobsčio ir migracijos valdymo pranešėjas paaiškino, kad dalis problemos buvo ta, jog atsakomybė už migraciją nėra pasidalijama visose 27 valstybėse narėse, na, o pirmiausia tarp penkių šalių, besiribojančių su Viduržemio jūra.

Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai ir Švedija yra pagrindinės antrinio judėjimo paskirties šalys. Tačiau turi būti privalomas ir prasmingas solidarumas ne tik tarp priekinės linijos valstybių, bet ir prisidedančiųjų. Kita vertus, toks „receptas“ gali ir nesuveikti, dėl ko politinė aklavietė tęsis tiek, kiek „reikės“.

Kai kurios valstybės mato migrantus kaip įsibrovėlius

Kaip jau supratote, viena iš svarbiausių temų šiuo metu ir vėl yra migracija. Dėl šios priežasties ES turi skubiai susitarti dėl bendro Europos atsako; nesugebėjimas susitarti dėl požiūrio sukuria situacijas, kurių „dėka“ Europa atsiduria ties žlugimo riba.

Be abejo, labai svarbu reformuoti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, dargi kontroliuojant savo išorės sienas, užtikrinant greitas ir sąžiningas prieglobsčio suteikimo procedūras bei veiksmingai grąžinant tuos, kuriems nebuvo suteiktas leidimas likti ES. (Dauguma prieglobsčio ES prašiusiųjų yra ekonominiai migrantai, neturintys teisės į apsaugą, dėl ko veiksmingiausia migracijos mažinimo priemonė yra atskirti tuos, kuriems reikia apsaugos – dažnai moteris bei vaikus – ir nelegalius migrantus).

Taipogi turime kovoti su žmonių kontrabandos tinklais, mat tai sumažins spaudimą priekinėms valstybės narėms ir antrinio judėjimo paskirties šalims. Galiausiai tenka pripažinti, kad migracijos klausimas nepalengvės po vienerių, dvejų ar net penkerių metų. Taigi, atėjo laikas didesnei politinei pažangai, atsižvelgiant į išorinius migracijos aspektus.

Pasaulyje yra daugiau nei 82 milijonai perkeltų žmonių

Ne paslaptis, jog ES yra didžiausia pasaulyje pagalbos vystymuisi donorė, kuri suteikia mums finansinių ir politinių priemonių bendradarbiauti su trečiųjų šalių partneriais stengiantis panaikinti skurdą, gerinti pagarbą demokratijai bei žmogaus teisėms, kad užtikrinti tvarų vystymąsi besivystančiose šalyse [2].

Tarp kitko, maždaug 86 procentai perkeltųjų yra besivystančiose šalyse, taigi, ES turėtų padėti pabėgėlius priimančioms bendruomenėms. O tokia intencija savo ruožtu pašalintų pagrindines migracijos priežastis, sumažindama neteisėtą migraciją į ES.

Derėtų paminėti, kad nuo tada, kai buvo sugriežtintos sienos, Europos valstybės ir toliau bandė pažaboti pabėgėlių bei migrantų atvykimą, o tai kartais turėjo netgi mirtinų padarinių. Be kita ko, pastaruoju metu išaugo virtinė spindinčių plieninių stovyklų ir tvorų, daugiausia prie rytinių ES sienų. Tuo tarpu dalis pagalbos grupių drįsta teigti, jog kietų konteinerių tinklelis, apsuptas dviguba grandinine tvora su spygliuota viela, panašėja į koncentracijos stovyklą.

Šiaip ar taip, niekas nesiginčytų, kad migrantų pažeidžiamumas informacijos bei menko teisinio atstovavimo atžvilgiu daro „meškos paslaugą“, dėl kurios atstūmimo idėja yra išvešėjus labiau nei bet kada.

Tokia „išskyrimo logika“ privedė ir prie tam tikrų tragedijų. Pavyzdžiui, kadangi migracijos kelius iš Turkijos į netoliese esančias Graikijos salas atkakliai gina Turkijos bei Graikijos pakrančių apsaugos pareigūnai, kontrabandininkai Turkijoje sukūrė tolimą kelią į Italiją. Gruodžio 23–25 d. trys atskiri burlaiviai, perpildyti pabėgėlių, apvirto, todėl žuvo mažiausiai 31 žmogus, o dešimtys asmenų dingo, ir tai buvo didžiausias aukų skaičius Egėjo jūroje nuo 2015 m. spalio mėn [3].

Toliau į pietus balandį, liepą ir lapkritį prie Libijos sudužę laivai nusinešė šimtus gyvybių. Vadinamasis Centrinės Viduržemio jūros maršrutas tapo iš esmės neįveikiamu nuo 2018 m., kuomet Italijos vyriausybė skyrė Libijos pakrančių apsaugos laivams pinigų, kad šie galėtų stebėti vandenis, o kraštutinių dešiniųjų vidaus reikalų ministras paskelbė, jog jo šalies uostuose draudžiama plaukti gelbėjimo laivams.

Libijos valdžia sutiko priimti pabėgėlių pripildytus laivus, kurie per jų svaidomuosius tinklus pateko į Italijos pakrančių apsaugos patruliuojamus vandenis. Galiausiai Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra apskaičiavo, kad praeitais metais Viduržemio jūroje nuskendo daugiau nei pusantro tūkstančio pabėgėlių.