Auganti grėsmė: dalis Lietuvos užtvankų specialistams kelia nerimą

Tikėtina, kad nelaimės tik dažnės

Lietuvos upėse ir upeliuose yra net apie 1,5 tūkst. hidrotechninių statinių, kitaip tariant – užtvankų. Nelaimei, anot ekspertų, maždaug vienos iš keturių užtvankų būklė yra išties prasta ir gali kelti gana didelę grėsmę žmonėms, turtui bei gamtai [1], todėl vis dažniau keliamas klausimas – ar verta daugiau investuoti į užtvankų remontą ir priežiūrą, ar geriau tiesiog profesionaliai išmontuoti „atitarnavusius“ ir žalingus gamtai statinius, taip užkertant kelią pavojams ir išlaidoms ateityje.

Naujausias tokio atvejo pavyzdys – nelaimė Kaišiadorių rajono savivaldybėje, kuomet vanduo pralaužė Lapojos upelio užtvanką ir užliejo mišką, paplovė kelią.

Blogos techninės būklės užtvankos kelia nerimą aplinkosaugos specialistams, mat po avarijos labai nesaugi tampa tiek pati sugriuvusi užtvanka, tiek teritorija, esanti aplink ją. Todėl bene iš karto susiduriama su didesnio masto rizika civilinės saugos ir aplinkosaugos atžvilgiu. Na, o pašalinti panašių avarijų padarinius, pasak Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjo Gintauto Sabo, kainuoja tikrai brangiai.

Deja, šalyje yra šimtai užtvankų, kurioms šis pavasaris, deja, gali būti paskutinis.

Užtvankoms didelį pavojų kelia ir ekstremalūs įvykiai dėl gausių kritulių įvairiose šalies vietovėse, kuriose kyla potvynių, kadangi prieš pusšimtį metų ar net seniau suręsti statiniai, prastai prižiūrint arba neprižiūrint, kaip žinia, ilgainiui pradeda neatlaikyti vandens stichijos jėgos, dėl ko metams bėgant avarijų rizika tik didėja.

Užtvankos gyvavimo ciklas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji yra pastatyta

Žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau nei 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų tarnauti kaip ir tiltas – apie 100 metų. Bet kiek iš tiesų jis tarnaus, priklauso nuo statinio priežiūros.

Lietuvoje yra tiek gana gerai prižiūrėtų bei atnaujintų užtvankų, tiek ir apleistų, likusių be šeimininkų bei tinkamos priežiūros. Būtent tokios ir kelia didžiausią pavojų. Bet visos jos yra turtas, kurį būtina deramai ir skrupulingai prižiūrėti. O atvejis Kaišiadorių rajone parodė, kas gi nutinka tuomet, kai turtas yra apleistas.

Pavyzdžiui, po užtvankos griūties šių metų vasario pradžioje Kaišiadorių rajono savivaldybėje tekantis Lapojos upelis išsiliejo itin plačiai, buvo apsemtas miškas, o vanduo savo ruožtu priartėjo prie greta esančių gyvenviečių.

Visgi hidrotechnikas R. Šadzevičius jau yra sukaupęs kelių šimtų užtvankų būklės vertinimus ir analizuoja įvykusių avarijų atvejus. Anot eksperto, senosioms užtvankoms išbandymų kyla ne tik per pavasario potvynius, kai perteklinis vanduo turi nutekėti per pralaidas, tačiau ir tais atvejais, kai pralaidos yra užsikimšusios ir neatlieka savo funkcijos – tuomet vanduo pradeda veržtis per užtvankos viršų ir ardo statinį.

Žemių užtvankoms pavojų kelia urvus rausiantys laukiniai gyvūnai: užtenka ondatrai padaryti tuneliuką, per kurį vanduo ima tekėti mažiausio pasipriešinimo kryptimi, ir dažniausiai tai virsta griūtimi.

Ko gero, ne vienas taipogi pamena ir 2017 m. JAV įvykusį atvejį, kai aukščiausios JAV Orovilio užtvankos vandens išleidimo kanale atsivėrė išgraužos, o baiminantis dėl pačios užtvankos griūties grėsmės buvo nurodyta evakuoti beveik 200 tūkst. žmonių.

Bet kokiu atveju iš esmės kiekviena griūtis gali sukelti neprognozuojamų nuostolių. Būtent todėl būtina užtikrinti statinių saugumą arba kelti klausimą, kad galbūt išvis naudingiau tiesiog išmontuoti senas, bevertes ir grėsmę keliančias užtvankas.

Dėl blogėjančios techninės užtvankų būklės yra sulaukiama pranešimų iš savivaldybių ir mokslinių institucijų

Dėl užtvankų gali būti sutrikdoma natūrali upių tėkmė, kaupiasi sąnašos, nyksta natūralios gyvūnijos buveinės, pasikeičia rūšių bendrijos bei skursta biologinė įvairovė [2].

Didelių kliūčių kasmet, be abejo, iškyla ir migruojančioms žuvims bei kitiems gyvūnams. Kita vertus, reikia pažymėti, jog prižiūrėti užtvanką yra kur kas pigiau negu atstatyti sugriuvusią ir šalinti avarijos padarinius.

Tuo tarpu po avarijų – užtvankų griūties – paprastai matome išplautus, sugadintus kelius, pylimus, vandens pralaidas ir užlietas teritorijas.

Galiausiai natūralu, kad pribręsta klausimas, ar verta daugiau investuoti į užtvankų remontą ir priežiūrą, ar reikia tiesiog profesionaliai išmontuoti „atitarnavusius“ ir žalingus gamtai statinius, taip užkertant kelią pavojams ir išlaidoms ateityje.

Kai kurių dar sovietmečiu statytų užtvankų tarnavimo laikas, kaip žinia, jau yra pasibaigęs, o dauguma jų netgi nekuria jokios ekonominės vertės.

Žinoma, tinkamai prižiūrima užtvanka gali stovėti šimtmečiais tarsi Viduramžių pilis. Tačiau paveldo atžvilgiu vertingų užtvankų Lietuvoje yra mažai, dėl ko Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi užtvankų, kurios avarijų atveju gali sukelti reikšmingas neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, aplinkai, kultūros paveldui ar ekonominei veiklai, sąrašą.

Galų gale, ministerija iki šių metų pabaigos yra numačiusi sukurti finansinės paramos modelį, kuris padėtų savivaldybėms greičiau šalinti prastos techninės būklės užtvankas, neturinčias šeimininkų arba priklausančias savivaldybėms.