Aurelijus VERYGA: Artėjame prie JAV modelio, kur gydymas yra turtingųjų privilegija

Galvojau nerašysiu šito teksto, nes kam čia „teptis rankas“

Socdemai mus išdūrė, tai gal tegul maudosi savo reformose ir patiria tai, ką kažkada teko patirti man pačiam nuo jų rankų.

Bet negaliu nerašyti, nes labai rūpi. Rūpėti turėtų mums visiems. Ir žinau, kad daug mano kolegų medikų nesutiks, o gal net ir supyks dėl to ką čia išdėstysiu, bet paprašysiu prieš iškeikiant bent pagalvoti apie tai, ką čia bandysiu trumpai išdėstyti.

Seime bus pateikinėjamos įstatymo pataisos, kuriomis siekiama uždrausti imti priemokas už sveikatos paslaugas, kurias apmoka ligonių kasos

Problema, kurią čia tokiu būdu bandoma spręsti, labai sena. Tik aktualizavosi ji nelabai seniai. O didžiule problema tapo tuomet, kai labai padaugėjo žmonių, galinčių sau leisti nemažai susimokėti už privačias sveikatos paslaugas. Kodėl tai tapo problema? Todėl, kad viešasis sektorius (mums įprastos valstybės ar savivaldybės ligoninės, poliklinikos) priemokų imti negali. Todėl tie, kas gali, šiandien susigeneruoja daug didesnes pajamas. Be to, gali atsirinkti ką gydyti, o ko ne. Gali neteikti skubios pagalbos, nereikia gydyti nedraustų pacientų, gali negydyti labai sudėtingų ligų, nereikia labai brangios įrangos, sudėtingų komandų ir t.t. Gali pradėti nuo švaraus lapo susiradęs jaukias ir energetiškai efektyvias patalpas, taupydamas lėšas šildymui ir t.t. Viso to sau negali leisti viešasis sektorius. Tuomet priemokas imantieji gali pasiūlyti medikams daug geresnį atlyginimą, geresnes darbo sąlygas ir mažesnį krūvį. Ir medikai būtų paskutiniai kvailiai jei tuo nesidžiaugtų ir nesinaudotų. Jie žmonės ir savo ilgomis studijomis bei labai sunkiu darbu tikrai nusipelnė gyventi oriai.

Bet čia kyla labai rimta problema. Medikų ištekliai yra riboti ir kuo toliau, tuo labiau jų trūks. Ką daryti, kad išsaugoti veikiančias viešąsias įstaigas? Kam jų reikia? Tikrai norėčiau palinkėti visiems nugyventi ilgą ir sveiką gyvenimą, kuomet neprireiks pagalbos patyrus sunkią traumą, patyrus infarktą ar insultą, susirgus onkologine ar kokia nors reta liga. Nes tais atvejais pagalbą gausite tik viešame sektoriuje. Ir tą turėtumėm suprasti ir mes medikai. Nes ateis diena, kai tų paslaugų gali prireikti mums patiems. Tačiau jų gali ir nebebūti. O ten kur bus, bijau, kad net ir privačios gydymo mediko atlyginimas gali nepatempti mokėjimo už paslaugas. Artėjame prie JAV modelio, kur gydymas yra turtingųjų privilegija. Aišku, ten medikas uždirba tiek, kad gali sau leisti beveik viską.

Ką reikėtų daryti?

Reikėtų rasti sprendimą, kuomet privačioms ir viešosioms įstaigoms galiotų tos pačios taisyklės. Taip jau daug metų yra pirminėje sveikatos sistemoje (šeimos medicinoje). Nėra skirtumo kapitalo kilmėje ar įstaigos savininke, nes taisyklės visiems vienodos. Tačiau taip nėra, kai ateiname į konsultacijų ar stacionaro sektorių.

Yra iš esmės du būdai, bent jau kiek aš suprantu, kaip tą būtų galima spręsti. Vienas, tai neleisti imti priemokų niekam. Nei viešam, nei privačiam sektoriui. Tai labai socialdemokratiškas būdas. Jie jį ir siūlo. Kitas būdas būtų labiau prie širdies liberalams, nes jiems galvos dėl mažai uždirbančių darbininkų neskauda. Jie matyt siūlytų leisti imti priemokas visiems. Ir privačioms, ir viešosioms įstaigoms. Tik jie niekada patys to nesiūlė, nes žino, kad tai būtų tikra politinė savižudybė. Tai geriau pakritikuos kitus.

Turėję savo rankose valdžią konservatoriai su iš medikų sąjūdžių atėjusiais veikėjais taip nieko ir nepadarė. Padarė tik dar blogiau. Ikoninis pavyzdys yra apsukrusis Matulas, kuris sukūrė darbo grupę šitoms problemoms spręsti ir vadovauti jai pavedė Žemaitaičiui. Aš tuokart juokavau, kad Žemaitaitis vadovaus tol, kol supras kam vadovauja. Ir jis greitais suprato. Grupės darbas baigėsi niekuo. Ministerija pažadėjo kažką tobulinti ir tada neliko nei sisteminių problemų prikūrusios viceministrės, nei paties ministro. Taigi situacija tebėra tokia pati.

Jei būtų buvęs koks nors lengvas sprendimas, jis jau būtų buvęs padarytas

Mano bandymai spręsti problemas buvo sudaužyti tuometinės Prezidentės ir populistinės opozicijos, kuri pati gavusi valdžią nieko neišsprendė.

Todėl visgi rašau ir polemizuoju, nes tai yra didžiulė problema ir ji gilės. Jei žinote geresnius sprendimo būdus, nei dabar siūlomi, siūlykite. Tik be pykčių ar įžeidinėjimų, nes tai per rimta tema, kad žaisti pozicijos – opozicijos žaidimus.

Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.