Be kelnių: tauta kovojo, valgė ir gedėjo nuoga. Kaip bus Lietuvoje?

Lietuviai graikų įkandin: be kelnių – ir ugdyti, ir jodinėti

Senais laikais įvairūs graikų dirbiniai ir meno kūriniai aiškiai rodė, jog viešas genitalijų, ypač vyriškų, demonstravimas bene taip pat įprasta, kaip šiandien „išsiskaičiuoti“ – visu ūgiu – per televiziją ar į mokyklas atgabentą projektoriaus ekraną. Kita vertus, galbūt nieko keista, kad nuogi praeitų amžių kalviai pritūpę atidžiai prižiūrėdavo krosnį – bronzos lydymosi temperatūra tuo metu buvo maždaug 900 °C. Tokioje aplinkoje, galima drąsiai teigti, geriausia dirbti be „apsauginių“ drabužių; priešingai, nūdiena žavi ne šylančia atmosfera, bet įkaitusia tiesiąja žarna.

Kol trečiasis nuogas kalvis sunkiai dirba poliruodamas beveik užbaigtos kario statulos apatines dalis, kitos figūros gi dėvi įvairius drabužius: du bronzos apdirbėjai „vilki“ delno skersmens audeklą (visai kaip Adomo įpėdinis), o kiti didesni vyrai – ilgesnį plazdantį apsiaustą. Ši scena – ne iš suaugusiems skirto filmo – taip atrodė meninė tradicija, kurioje kitados prieš akis „tabalavo“ nuogi didelių stiprių vyrų atvaizdai. Ar tai reiškia, kad „įpročiai“ sukasi ratu? Gal atėjo laikas (neduok Dieve) normalizuoti iš po prekystalio ar Batmano apsiausto kyšančius „lietuviškuosius pramogų kalnelius“?

Iš tiesų man kyla klausimas, kuo galima paaiškinti įvairias žmonių apsirengimo ir nusirengimo būsenas. Su graikais-romėnais – kiek paprasčiau: užtenka pripažinti aiškią tiesą, jog nuogo vyro kūnas gilioje senovėje buvo galios simbolis [1]. Dabar peizažas pasikeitė itin smarkiai, sistemai nusidriekus visapusiškos kontrolės vilkstinėje.

Taigi, kol mokslininkai mėgina atsakyti į klausimus apie praeitį, nuogumas, kaip reali praktika, atsiranda skiepijamų prioritetų sąrašo viršuje.

Įdomiausia tai, kad graikų mene vyrai beveik viską darė be kelnių – nuo lytinių santykių ir jodinėjimo žirgais iki savižudiškų kovų. Šių dienų „laimėjimas“ – nuogumo konvencija dar platesniu mastu, jau nekalbant apie šiuolaikinius lytiškumo įplaukų „kondicionierius“, dėvinčius paauksuotus šarvus, neįprastai atidengiančius slapčiausias vieteles.

Anuomet vertinome reprodukcinę galią, dabar – supanašėjusios lyties bendruomenę

Graikų mene ir dabartiniame pasaulyje galime išskirti daug nuogumo kategorijų.

Įprastas ir normalus atletiškas graikų vyras nebuvo smarkiai apsinuoginęs, tačiau labiau herojiškas – „uždominuodavo“ kone visose pakraipose. Skirtumas tas, kad šiandieniams vaikams nušautas kirminas ar iškastruotas kaimo pirmininkas – labiau pramoga, nei negirdėta istorija.

Tamsiąją, nevaldomą graikų erotinio potraukio pusę taip pat išreiškė vyriškos lyties gamtos dvasia su arklio ausimis ir uodega bei nuolatine erekcija – pastaroji, be kita ko, buvo prabangių scenos linksmybių liudytoja. Tai leidžia manyti, jog graikai nekontroliuojamą susijaudinimą iš tikrųjų laikė bauginančios galios šaltiniu, kaip rodo Atėnų kryžkelėse paplitę stulpai su Hermio galva [2].

Buvo manoma ir tai, kad jie turi nuo pavojų neva saugančią savybę. Šią nuostatą liudijo ir vienas juokingiausių Atėnų istorijos epizodų, kuriame „playboy'us“ Alkibiadas buvo apkaltintas tuo, jog girtuokliaudamas su savo palyda sudaužė šių „trofėjų“ varpas.

Apskritai, iš graikų pavyzdžių aišku, kad nuogas kūnas reiškė daugybę dalykų. Vis tik naujasis pasaulis, patys matome, perspjaus net ir visko mačiusius: greitu metu nuogi ne tik žiesime puodus, bet ir statysime smėlio pilis – su vaikais – savais ir svetimais.

Žinoma, tai tik „sarkastinis“ intarpas, tačiau žmoniją nuo nudistinės katastrofos galimai skiria tik vieno kąsnio suvožtinis: kai pamatysite, kad žemdirbiai seka paskui plūgą, kol jaučiai linguoja per gūdžius laukus vilkėdami gimtadienio kostiumais, žinokite, atsidūrėte nudistų visuomenės apsuptyje.

Nuogumas tampa svarbiausia kultūros dalimi

Daugelis graikų mene vyraujančių nuogumo formų yra gana įprastas žmonių mąstymo atspindys.

Pavyzdžiui, Iliadoje su siaubu kalbama apie šunis ir paukščius, besimaitinančius ant apnuogintų mirusiųjų kūnų, kol keliose ankstyvosiose graikų vazose vaizduojami paukščiai, graužiantys apnuogintas nugalėtų karių kirkšnis [3]. Tai, be kita ko, nėra retas reiškinys ir kituose kontekstuose, mat aiškėja, jog bauginanti, vaisinga žmogaus reprodukcinių kūno dalių galia ir seksualiniai potraukiai buvo vertinami kaip svarbiausios žmogiškosios jėgos.

Kai kurie tekstiniai šaltiniai, kuriuose trumpai užsimenama apie nuogalių sportą, iš tiesų rodo, kad graikai neturėjo aiškaus supratimo, kaip ir kodėl ši aplinkybė tapo tokia svarbia jų kultūros dalimi, nepaisant to, kad nudistų praktika sukūrė gerai matomą gatvės „stiliaus“ formą – tobulą įdegį. Neabejojama – tokia politika buvo svarbi švietimo sistemos dalis.

Tam pritarė ir Thomas Scanlonas knygoje „Erosas ir graikų atletika“, pabrėždamas ilgalaikį nuogalių sporto ir „pederastijos“ ryšį, dėl kurio formavosi žalingi erotiniai santykiai tarp brandžių vyrų bei paauglių [4]. Apima jausmas, jog platesnių institucionalizuoto homoseksualumo mechanizmų aktyvumas peržengė ir mūsų erą.

Taip, grožio idealas vis dar yra jaunas nuogas berniukas ir mergaitė – ant lytinio brendimo slenksčio, nors tai buvo esminė graikų švietimo sistemos dalis, niokojusi svarbią socializacijos formą, ugdančią dorus piliečius.

Seksą vis dar įvardijant „aukščiausios klasės simboliu“ (tam, kuris „parduoda“ – viską ir bet ką), reikia suvokti sparčiai besidauginančių laisvių klastingumą, liudisiantį ne nepriklausomybę ir laimę, bet smegenis uzurpuojančią baimę.