Be kitų pritarimo – nė žingsnio? Tai pranašauja sutrikimą

Neturėjimas nuomonės – dar vienas narkotikas

„Ar ši SMS žinutė atrodo gerai?“; „Išjungiau viryklę, tiesa?“; „Ar turėčiau nerimauti dėl šio skausmo?“; „Ar manai, kad elgiuosi teisingai?“; „Ar visada mane mylėsi?“; „Ar viskas bus gerai?“ Tokiais ir panašiais klausimais aliname save (kai kurie veik kas dieną), o dar labiau aplinkinius, palaipsniui tapdami nepasitikėjimo savimi aukomis.

Mes, švelniai tariant, esame išties įdomios būtybės, – kad save pažinti, rodos, neužtektų nė dviejų su puse gyvenimų.

Realybė tokia, kad daugelis iš mūsų meldžiame patarimų dėl įvairiausių rūpesčių bei baimių – dažnai dėl nelabai rimtų priežasčių [1]. Visgi, kai aplinkinių nuomonė tampa pagrindine (fiktyvios) laimės direktyva – svarbesne nei asmeninė patirtis – o pastangos absoliučiai bevaisės, įkyrus elgesys virsta psichologų vadinamu „liguistu nusiraminimo ieškojimu“, dėl kurio prastėja savijauta ir, galbūt, skiriamasi su sutuoktiniu.

Įprastai, ieškodami tvirtesnio pagrindo (ir nevalingai nusimesdami atsakomybę), galime užduoti kam nors klausimą apie numanomą grėsmę arba ieškoti informacinių straipsnių internete, – iš pradžių užtenka vieno, po to, žiūrėk, skaičiuojame iki keturiasdešimt keturių, – įprotis kliautis svetima intuicija prilimpa it klevo lapas prie svetimo „naratyvo“.

Pernelyg aktyvus patikinimo ieškojimas yra tarsi odos alergija: kiekvieną kartą, kai žmogus jaučia, jog tai kaip nors išnaikins niežulį, atsitinka priešingai. Diskomfortas, dėl kurio kyla lavina klausimų, be abejo, laikinai sumažės, tačiau netrukus dar intensyviau norėsis „pritarimo“. Taip atrodo siekimas neįmanomo, ar norite pasitikslinti dar kartą?

Šiuo atveju iki kaulų smegenų pabodęs klausimų-atsakymų vakaras atrodo maždaug taip: „Galbūt mano draugas tik pasakė, jog matė, kaip užrakinau lauko duris, bet iš tikrųjų nekreipė dėmesio?“; Gal straipsnis, kurį skaičiau apie konkrečią ligą, nebuvo pakankamai autoritetingas?“; „Kai draugas mane nuramino, kad vakarėlyje neva atrodžiau pasitikinti, ar jis man melavo?“

Yra daugybė dalykų, dėl kurių galima abejoti, tačiau nėra padėties be išėjimo. Mano patirtis – puikus to pavyzdys.

Nuo kelnaičių nėrinių iki seksualių bakalėjos pardavėjo ūsų – klausiama visko

Nuo paauglystės mane ne kartą buvo apėmusi baimė, jog esu blogas žmogus – tai buvo kankinančių minčių bei jausmų, susijusių su įvairiais hipotetiniais nusižengimais, rezultatas. Paaiškėjo, kad šios baimės yra obsesinio-kompulsinio sutrikimo (OKS) simptomai [2].

Vėlgi, svarbu atsiminti, jog pernelyg įkyrus pritarimo kiekviename žingsnyje ieškojimas yra ne tik OKS bruožas, bet ir nerimo sutrikimų, įvairių fobijų bei depresijos globėjas.

Pavyzdžiui, bijantysis susirgti gali būti nuramintas dėl su sveikata susijusių baimių; sergantysis generalizuotu nerimo sutrikimu – dėl asmeninių sprendimų ar kitų kasdienių rūpesčių; tam, kuriam diagnozuota depresija, gali būti labiau linkę ieškoti socialinio kontakto, klausdamas, ar jis kam nors tikrai rūpi ir t. t. Šiam elgesiui kompaniją neretai palaiko ir kiti nevalingi veiksmai: kompulsiškai tikrinama, ar nepalikta įjungta orkaitė, raktas spynoje ar svetimas kūdikis palėpėje [3].

Jei situacija ima smaugti, apsvarstykite pasipriešinimo būdus – atspirties į normalų gyvenimą taškus, galų gale, iškovosiančius jums pergalę.

Išsivaduokite iš varginančių įpročių – tam yra keli veiksmingi metodai

Sužinokite, ar peržengiate ribą. Vienas iš pagrindinių rodiklių, pagal kurį galima nustatyti, ar vadovavimasis kitų nuomone yra liguistas, tai pastebėti save: jei su tuo pačiu klausimu kreipiatės kelis kartus per dieną, klausinėdami apie dalykus, apie kuriuos jau turite informacijos, tai nėra žinių spraga; akivaizdu, jog jums sudėtinga priimti sprendimus be patarėjo, dažnai netgi menkai nusimanančio.

Apribokite „respondentų“ paieškas. Kitas žingsnis – „užklausų“ skaičių mažinimas. Pasakysiu paprastai: jums nereikia nuspręsti, jog daugiau su niekuo nebesitarsite – jokiais klausimais ar dominančiomis temomis; vietoj to, nusistatykite ribą. Pavyzdžiui, artimiesiems, galite pasakyti: „kai kažko klausiu, atsakykite man kelis pirmus kartus, bet jei paklausiu penktą kartą, prašau tylėti it vandens į burnas prisisėmus“. Šis metodas laikui bėgant padės pasiekti tikslą – iš „pirmo klausimo“.

Diskomfortas – ne priešas, o kompanionas. Kovojant su įpročiu „klausti bent kelis kartus ir septintą pakartoti“, nesiekiama, kad nerimas ar abejonės išnyktų. Reikia leisti sunkiems jausmams ir mintims pasireikšti, atsisakant daryti tai, ką „diktuoja“ galva. Vienas iš rekomenduojamų tolerancijos didinimo būdų – tęsti savo dienos darbus, nesutelkiant dėmesio į kamuojančius „galvosūkius“, įsivaizduojant, jog mintys praeina kaip debesys danguje. Jei šią praktiką kartosite reguliariai, rezultatai tikrai nustebins.

Sutelkite dėmesį į tai, ką darote dabar. Jei plaunate indus ir kyla mintis, kad turite ko nors paklausti apie „X“, sąmoningas atsakas – nukreipti dėmesį į indus, užduodant sau klausimus: „ar šiltas vanduo?“; „koks muilo kvapas?“ ir pan. Neilgai trukus pajusite ramybę.

Susidurkite su baime. Kai kurie ekspertai pataria pasirinkti situaciją, paskatinsiančią ieškoti patarėjų, ir sąmoningai ją apsvarstyti. Tiesa, „startuokite“ su paprastesniu klausimu, sukelsiančiu vidutinį diskomfortą. Ilgainiui apčiuopsite galimybę žengti baimių priešakin.

Pirmieji žingsniai, be abejo, yra sunkiausi, tačiau stiprybė yra jumyse, o ne aplinkinių komentaruose.