Bioinžinerijos ingredientai jau mūsų lėkštėse: ką slepia maisto produktų etiketės?

Bioinžinerijos ingredientai randami parduotuvių lentynose: ką jie reiškia ir kodėl jie atsirado maiste

Pastaraisiais metais JAV ir kitose šalyse vis dažniau ant maisto pakuočių galima išvysti užrašus „bioengineered“ arba „contains a bioengineered food ingredient“. Tai reiškia, kad produktas pagamintas naudojant ingredientus, gautus iš genetiškai modifikuotų organizmų (GMO). Šį terminą oficialiai naudoja JAV žemės ūkio departamentas (USDA), kuris pakeitė ankstesnę sąvoką „GMO“ nauju apibrėžimu.

Bioinžinerija — tai procesas, kai organizmo DNR laboratorijoje tiksliai pakeičiama, siekiant išgauti norimas savybes. Skirtingai nuo įprasto kryžminimo, čia galima įterpti genus iš visiškai nesusijusių rūšių, taip sukuriant augalus ar maisto žaliavas, kurių natūraliai gamtoje nebūtų [1].

Tokie ingredientai maisto produktuose atsiranda dėl poreikio padidinti derlingumą, atsparumą kenkėjams, pagerinti skonį ar prailginti galiojimo laiką. JAV rinkoje dažniausiai sutinkami bioinžinerijos ingredientai yra sojų aliejus, lecitinas, kukurūzų krakmolas, sirupas ir aliejus, rapsų aliejus, medvilnės sėklų aliejus, cukrus iš GMO runkelių, tam tikros papajų, bulvių ir obuolių veislės. Vartotojai vis dažniau susiduria su šiais ingredientais, nors ne visada apie tai žino.

Kaip bioinžinerijos ingredientai žymimi ir kodėl kilo diskusijos dėl etikečių

Pagal JAV galiojantį „National Bioengineered Food Disclosure Standard“ maisto gamintojai privalo nurodyti, jei produkte yra bioinžinerijos ingredientų. Ant pakuotės gali būti užrašai „contains a bioengineered food ingredient“, „derived from bioengineering“ arba specialus USDA simbolis. Kai kurie gamintojai papildomai pateikia QR kodus ar telefono numerius, leidžiančius sužinoti daugiau informacijos.

Tačiau situacija kitose šalyse sudėtingesnė. Naujoji Zelandija ir Australija 2025 m. patvirtino naujas taisykles, pagal kurias maisto produktams, pagamintiems taikant naujos kartos genų redagavimo technologijas, nebereikia privalomai žymėti „GMO“. Jei modifikacijos metu nebuvo įterpta nauja DNR, produktai gali būti parduodami be specialaus įspėjimo [2].

Pasak šalies maisto saugos ministro Andrew Hoggard, tai suteikia gamintojams daugiau lankstumo, tačiau galutinis pasirinkimas lieka vartotojui. Ši pozicija sulaukė prieštaringų reakcijų. Dalis pramonės atstovų ir mokslininkų palaiko sprendimą, teigdami, kad bioinžinerijos produktai yra saugūs ir padeda užtikrinti didesnį maisto prieinamumą.

Tačiau organizacijos, tokios kaip „GE-Free New Zealand“, perspėja, kad etikečių atsisakymas gali riboti vartotojų teisę rinktis ir mažinti pasitikėjimą gamintojais.

Ką sako ekspertai ir ką turėtų žinoti vartotojai?

„GE-Free New Zealand“ atstovas Jon Carapiet teigia, kad naujos taisyklės „atimtų iš pirkėjų galimybę žinoti, ką jie deda į savo krepšelį“. Pasak jo, patarimas rinktis ekologiškus produktus tiems, kurie nenori vartoti bioinžinerijos ingredientų, yra neetiškas, nes ne visi gali sau leisti brangesnį ekologišką maistą. Jis ragina prekybos tinklus savanoriškai reikalauti iš tiekėjų tikslios informacijos apie genų technologijų naudojimą.

Tuo tarpu Naujosios Zelandijos prekybos tinklai „Foodstuffs“ ir „Woolworths“ užtikrina, kad laikysis visų galiojančių maisto ženklinimo taisyklių ir sieks skaidrumo. Jie pabrėžia, kad vartotojai turi teisę žinoti, ką perka, ir įsipareigoja pateikti visą būtiną informaciją, jei tokie reikalavimai bus nustatyti.

Mokslininkai primena, kad šiuo metu nėra įrodymų, jog bioinžinerijos ingredientai keltų pavojų sveikatai, tačiau visuomenės nuomonė išlieka susiskaldžiusi. Vartotojams, norintiems išvengti genetiškai modifikuotų ingredientų, rekomenduojama rinktis produktus, pažymėtus „GMO-free“ arba ekologiškus, nes tokių ženklinimo standartai kol kas išlieka aiškiausi.

Kaip Lietuvoje reguliuojami bioinžinerijos ingredientai maisto produktuose?

Lietuvoje galioja Europos Sąjungos reglamentai, kurie nustato, kaip turi būti vertinami ir ženklinami produktai, turintys bioinžinerijos ingredientų, dažniausiai žinomų kaip GMO. Visi maisto produktai, kuriuose yra daugiau kaip 0,9 % genetiškai modifikuotų organizmų, privalo būti pažymėti etiketėje. Tai reiškia, kad vartotojai turi teisę žinoti, ką perka [3].

Už saugos vertinimus atsakinga Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), o Lietuvoje kontrolę vykdo Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas bei Aplinkos ministerija. Šios institucijos prižiūri, kad į rinką nepatektų nepatvirtinti ar nesaugūs produktai, o visi ingredientai būtų atsekami nuo jų kilmės iki parduotuvės lentynos.

Norintiems patiems pasitikrinti, ar produktas turi GMO, verta žiūrėti į pakuotės ženklinimą. Jei bioinžinerijos ingredientai yra naudojami, ant etiketės turi būti aiškiai nurodyta: „Sudedamosios dalys iš genetiškai modifikuotų organizmų“ arba panašus užrašas. Be to, visą patvirtintų GMO sąrašą galima rasti oficialiuose EFSA ir Europos Komisijos duomenų bazėse.