Bosnija ir Hercegovina atsidūrė ties skyrybų slenksčiu

Bosnijos serbai turi ambicingų siekių sugriauti konfederaciją

Politikos ekspertai skambina pavojaus varpais. Tarptautinės bendruomenės stebėtojas, aukšto rango politinis atstovas Christianas Schmitdas teigia, kad Bosnijoje ir Hercogovinoje jau kuris laikas jaučiama potencialaus karinio konflikto nuotaika. Manoma, kad serbų separatistų grupuotės grasinimai atkurti karinius veiksmus gali baigti katastrofiškai, o šalis, gali vėl pasidalinti į du atskirus teritorinius vienetus. Siekiant išvengti konflikto, galinčio pasibaigti kariniais veiksmais, jau dabar yra raginama į šalį siųsti daugiau nepriklausomų stebėtojų bei karių, tačiau ir čia gali kilti problemų.

Nuo pat karinių veiksmų regione pabaigos, taiką ir kontrolę Bosnijoje ir Hercogovinoje oficialiai palaiko NATO, kurio būstinė yra įsikūrusi sostinėje Sarajave, o saugumą šiuo metu šalyje palaiko ir Europos Sąjungos (ES) karinės pajėgos. Vis tik, tiek NATO, tiek ES kontrolė greitu metu gali būti sustabdyta dėl nesutarimų su Rusija. Tokia situacija neabejotinai paskatintų Miloradą Dodiką, Bosnijos serbų lyderį, imtis dar griežtesnių veiksmų. Jau dabar M. Dodikas grasina pasitraukti iš valstybinių institucijų veiklos ir vis garsiau užsimena apie serbų karinių pajėgų atkūrimą [1].

Nerimą kelia ir M. Dodiko retorika, ir potencialūs ryšiai su didžiąją rytų jėga Rusija. Bosnijos serbų lyderis dar prieš mėnesį pareiškė, kad gali priversti Bosnijos armiją atsitraukti iš Srpska respublikos, kuri yra serbų teritorinis vienetas. Neseniai įvyko ir karinės pratybos, oficialiai skirtos kovai prieš terorizmą, tačiau pratybų lokacija bosniams neprasprūdo pro akis: būtent nuo Jahorino kalno serbai subombardavo Sarajevą 1992-1995 apsiausties metu. Tuo tarpu M. Dodikas žada karinį atsaką jei bus pastebėta vakarų intervencija: tuomet gali įsitraukti ir draugiškos valstybės, kas manytina, yra ta pati Rusija bei Serbija.

Situaciją iš arti vertinantis C. Schmitdas ragina pasaulį atkreipti dėmesį į įvykius Balkanuose:

Dabartinėje situacijoje, atsako trūkumas keltų pavojų Deitono taikos sutarties nuostatoms, o neramumai Bosnijoje ir Hercegovinoje gali turėti didelį regioninį poveikį. Galimi ir tolimesni atsiskyrimo veiksmai, o konflikto grėsmė yra labai reali", – teigia jis.

1995-ais Paryžiuje pasirašyta Deitono taikos sutartis užbaigė Sarajavo apsiaustį ir Bosnijos karą, tačiau įspraudė šalį į griežtus ir nelogiškus politinės sistemos rėmus, kuriuose, vietos turėtų atrasti ir bosniakai, ir kroatai, ir serbai, tačiau iš esmės, juose vyrauja chaosas ir sumaištis, paslėpta po taikos etikete. Tokiame klimate puikiai prigyja ir M. Dodiko idėjos, o šis neslepia savo ambicijų visiškai susilpninti konfederaciją: boikotuoja būtinus sprendimus, nepaiso tarptautinės bendruomenės nuomonės, nuosekliai mėgina pakirsti Bosnijos valdžios autoritetą ir visų sprendimų priėmimą siekia pakreipti Serbų respublikai naudinga linkme [2].

Vakarų įsikišimas gali būti neišvengiamas

Nors nuo Bosnijos karo pabaigos praėjo jau ne vienas dešimtmetis, šalis vis dar gyvena tam tikroje neapibrėžtumo būsenoje. Dalis šalies gyventojų skundžiasi biurokratiškumu ir atgyvenusia politika, kai norint kažko pasiekti, būtina tapti partijos nariu. Pavyzdžiui, serbų studentai, norėdami gauti finansavimą ar studijų stipendiją turi tapti partijos nariais, panaši situacija ir kopiant karjeros laiptais. Be politikavimo čia nė iš vietos.

Dalis jaunimo, pavargę nuo politikų intrigų ir senų, neišpildytų pažadų traukia laimės ieškoti svetur. Kita dalis, tiesa, žymiai menkesnė, tikisi, kad valstybė kada nors taps ES nare, o chaotiškas politikų valdymas bus kiek suvaldytas [3]. Dabar kaip niekad anksčiau tokios svajonės atrodo itin nerealios, o ir patys šalies piliečiai vargu ar gali įžvelgti realių ES pliusų, neskaitant to, kad galėtų lengviau pabėgti iš tėvynės. O ir politikai ES idėja ima eskaluoti tik prispausti prie sienos, kai prisireikia piliečių balsų ir palaikymo.

Dar 2009-ais Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre nusprendė, kad Bosnijos Konstitucija prieštarauja kai kurioms pagrindinėms teisėms. Pavyzdžiui, smulkių etninių mažumų atstovai negali užimti aukštų valstybinių postų. ES įpareigojo Bosniją ir Hercegoviną imtis reformų. Šiandien, 12 metų po nuosprendžio, minimos reformos net nėra pradėtos. Be to, svarbus ir šalies statusas geopolitiniu mastu. Taip, karas baigėsi ir šalyje, daugiau ar mažiau, bet įsivyravo taika. Vis tik, valstybė tapo neokolonialistine: tai tarsi tarptautinės bendruomenės protektoriatas, atidžiai prižiūrimas išorės jėgų.

Tai sukelia neįprastą situaciją. Akivaizdu, kad kontrolės ir priežiūros karo išvargintai šaliai vis dar reikia. Kita vertus, politikus tai atbaido nuo bet kokių revoliucinių planų ir aukštesnių siekių: kam bandyti pertvarkyti supuvusią šalies sistemą, jeigu susidūrus su bet kokiais sunkumais, viską į savo vietas vis tiek sudės vakarų pajėgos. Piliečiams tokia situacija taip pat neprideda nei tikėjimo, nei užtikrintumo, o kartu, dar ir kaip reikiant žlugdo pilietiškumą bei tautinį identitetą, kuris šalyje taip niekada ir nebuvo atstatytas [4].

Karo traumų prabėgęs laikas išgydyti dar nespėjo

Bosnijos karas vis dar yra skaudi tema milijonams Balkanų gyventojų. Neramumai prasidėjo 1992-ais ir greitai įsisiūbavo bei vėliau virto baisiausiu chaosu, kurį Europa išgyveno nuo Antrojo pasaulinio karo laikotarpio. Konflikte dalyvavo etniniu pagrindu susikūrusios karinės grupės: bosniai, serbai, kroatai – kiekviena jų greitai keitė sąjungininkus ir savo tikruosius kėslus, tačiau bendru sutarimu laikoma, kad pradine agresijos iniciatore buvo būtent Jugoslavija.

Regionui vis labiau įsisukus į siaubą ir sumaištį, 1995-ais įsitraukė ir NATO [5]. Tarptautinės pajėgos atbaidė serbų ir Krajinos armijas, o galiausiai, buvo pasirašytas ir Deitono susitarimas, kuriuo numatyta, kad Bosnija turi būti vieninga valstybė, susidedanti iš dviejų dalių: Bosnijos ir Hercegovinos federacijos bei Serbų respublikos. Taip buvo sukurta trapi sąjunga, tačiau praeities randų tai neužglaistė.

Per trejus metus trukusį karą pagal pirminius paskaičiavimus žuvo apie 200 tūkst., o apie 2 mln. tapo pabėgėliais. Daugybė žmonių išgyveno siaubingus karo padarinius, kankinimus, prievartą, o kariavusios pusės taip niekada ir nebeatrado prieš karą buvusio ryšio.