Briuselio „įperkamo būsto planas“: pagalba europiečiams ar pasiruošimas imigrantų apgyvendinimo programai?

Europos Komisija pristato būsto iniciatyvą

Europos Komisija gruodžio viduryje pristatė pirmąjį istorijoje Europos įperkamo būsto planą, kurį vadina atsaku į „vieną didžiausių šiuolaikinių europiečių problemų“. Oficialioje retorikoje kalbama apie jaunus žmones, studentus, mažas pajamas gaunančius gyventojus ir vadinamuosius „esminius darbuotojus“, tačiau viešojoje erdvėje vis garsiau keliami klausimai, ar šis planas netampa dar vienu instrumentu spręsti migracijos pasekmes, apie tai tiesiai nepasakant.

Per pastarąjį dešimtmetį būsto kainos ES, Komisijos duomenimis, išaugo daugiau nei 60 procentų, o nuomos kainos – daugiau nei 20 procentų. Tai pateikiama kaip pagrindinis argumentas, kodėl Briuselis imasi precedento neturinčios iniciatyvos: nuo ES lygmens valstybės pagalbos taisyklių peržiūros iki naujų investicinių platformų ir net būsto politikai skirto eurokomisaro pareigybės sukūrimo. Vis dėlto kritikai atkreipia dėmesį, kad būtent šios krizės priežastys oficialiuose dokumentuose lieka miglotos. [1]

„Pažeidžiamos grupės“ – sąvoka, talpinanti daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

Europos Komisija aiškiai nurodo, jog naujasis planas bus „ypač naudingas labiausiai paveiktiems“ – jaunimui, studentams, mažas pajamas gaunantiems asmenims, benamiams ir „kitoms pažeidžiamoms grupėms“. Ši formuluotė, pasak skeptikų, palieka labai plačią interpretacijos erdvę.

Politiniuose dokumentuose vis dažniau greta benamystės ir socialinės atskirties minimi ir migrantai, įskaitant tuos, kurie nėra ES piliečiai, bet gyvena Bendrijos teritorijoje. Neatsitiktinai viešuose komentaruose ir socialiniuose tinkluose jau pasirodė ironijos: esą „įperkamas būstas“ taps atsakymu į klausimą, kur apgyvendinti šimtus tūkstančių atvykėlių, kuriems vietos nacionalinėse sistemose nebepakanka.

Nors Komisija tiesiogiai to netvirtina, planuose minima „Housing First“ metodika benamystei spręsti, kuri kai kuriose Vakarų Europos šalyse jau taikoma ir migrantams. [2]

Briuselis plečia kompetencijas ten, kur jų formaliai neturi

Būsto politika iki šiol buvo laikoma nacionalinių ir savivaldos institucijų prerogatyva. Tačiau dabar Briuselis kalba apie „tikras europinio lygio pastangas“, „bendrą atsakomybę“ ir naują Europos būsto aljansą, kuris apjungs valstybes, miestus, bankus, nevyriausybines organizacijas ir socialinius partnerius.

Kritikai pastebi, kad tai labai primena jau matytą modelį kitose srityse – nuo klimato politikos iki migracijos. Ypač dėmesį patraukia Komisijos planai supaprastinti leidimų išdavimą, peržiūrėti teritorijų planavimo taisykles ir nukreipti dešimtis milijardų eurų į būsto statybą bei renovaciją.

Nors tai pateikiama kaip ekonomikos skatinimo ir socialinės sanglaudos priemonė, lieka neatsakytas klausimas: kas bus prioritetiniai šių naujų būstų gyventojai konkrečiose valstybėse?

Miestų entuziazmas ir politinis spaudimas „neduoti šanso populistams“

Europos miestų tinklai, tokie kaip „Eurocities“, naująjį planą vadina „lūžio tašku“ ir ragina suteikti savivaldybėms dar daugiau galių reguliuoti būsto rinką. Tuo pat metu Komisijos atstovai atvirai įspėja: jei būsto krizė nebus sprendžiama, rinkėjai „perduos valdžią populistams“.

Tokia retorika daliai visuomenės skamba ne kaip rūpestis gyventojams, o kaip politinio spaudimo priemonė – esą Briuselio siūlomi sprendimai yra vienintelė alternatyva „radikalioms jėgoms“.

Būtent čia ir atsiranda platesnis kontekstas: būsto stygius daugelyje ES šalių sutapo su masinės migracijos bangomis, ypač didžiuosiuose miestuose. Tačiau šis ryšys Komisijos dokumentuose praktiškai neminimas, nors vietos bendruomenėse jis jau seniai akivaizdus. [3]

Daug pinigų, daug planų, bet mažai aiškumo

Iki šiol ES, Komisijos teigimu, būsto sektoriui jau mobilizavo apie 43 mlrd. eurų, o ateityje žadama dar daugiau – per naują daugiametį biudžetą ir bendras investicines platformas.

Vis dėlto lieka neaišku, ar šios lėšos iš tiesų sumažins spaudimą vietiniams gyventojams, ar taps dar vienu mechanizmu tvarkyti pasekmes politikos, kurios priežasčių Briuselis vengia įvardyti.

Todėl klausimas, kuris vis dažniau skamba ne tik komentaruose, bet ir politinėse diskusijose, išlieka atviras: ar Europos įperkamo būsto planas skirtas tam, kad europiečiai vėl galėtų įpirkti namus, ar tai tylus infrastruktūrinis pasiruošimas ilgalaikiams demografiniams ir migraciniams pokyčiams, apie kuriuos atvirai kalbėti vis dar vengiama.