Briuselio „žalioji svajonė“ virsta košmaru: Europa moka baudas, o konkurentai džiaugiasi pelnu

Žalioji ES politika virto pramonės silpninimu: darbo vietos ir technologijos perkeliamos į užsienį

Europa, užuot pasikliaudama pragmatiškais sprendimais, paver­tė klimato politiką naująja politine religija. Vardan anglies dioksido neutralumo Europos Sąjunga sukūrė sudėtingą taisyklių, baudų ir anglies dioksido kreditų prekybos tinklą, kuris turėjo skatinti žaliąsias inovacijas, tačiau iš tiesų dusina pramonę ir suteikia pranašumą strateginiams konkurentams. Labiausiai – Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai [1].

Ryškiausias šios savižudiškos politikos pavyzdys – ES įvestos CO2 kvotos automobilių sektoriuje. Jos buvo pristatytos kaip priemonė skatinti aplinkai draugišką transportą. Tačiau iš esmės virto mechanizmu, per kurį Europa perleidžia technologijas, darbo vietas ir pinigus konkurentams.

Nuo 2020 m. ES taisyklės reikalauja, kad naujų automobilių vidutinės emisijos neviršytų 95 gramų CO2 vienam kilometrui, o iki 2025 m. jos turi sumažėti dar 15 proc., o iki 2030 m. – 55 proc. nuo 2021 m. lygio. Kiekvienas viršytas gramas gamintojams kainuoja 95 eurus už automobilį, todėl ši politika tapo milžiniška našta tradicinių automobilių gamintojams.

Siekiant išvengti šių baudų, Briuselis leido taikyti anglies kreditų prekybos sistemą: gamintojai, kurie pagal skaičiavimus išmeta mažiau, gali parduoti perteklinius kreditus tiems, kurie viršija ribas. Iš pirmo žvilgsnio tai – „ribok ir prekiauk“ modelis, tačiau praktikoje jis tapo spekuliacine rinka, neturinčia daug bendro su tikru aplinkosauginiu proveržiu. Vietoj inovacijų gamintojai perka laiką ir skaičiuoja nuostolius, o ne investuoja į naujas technologijas.

Labiausiai iš šios sistemos laimi „Tesla“. Elektrinių automobilių gamyba leidžia bendrovei kaupti milžiniškus CO2 kreditų perteklius. 2019–2021 m. „Fiat Chrysler“ (dabar „Stellantis“) sumokėjo „Tesla“ šimtus milijonų eurų, kad išvengtų baudų, tą patį darė ir „Volkswagen“. 2021 m. beveik penktadalis „Tesla“ pajamų atėjo iš šių kreditų pardavimo, o didžioji dalis – Europos gamintojams.

ES CO2 kvotų sistema: skaičiai gražūs, o tarša nesikeičia

Artėjant 2025 m. terminui, pramonė jaučia vis didesnį spaudimą. „Reuters“ praneša, kad „Stellantis“, „Toyota“, „Ford“, „Mazda“ ir „Subaru“ ruošiasi sudaryti naujas „bendras baseinų“ sutartis su „Tesla“, kad sumažintų vidutines emisijas ir išvengtų baudų. Be tokių susitarimų baudos per dvejus metus galėtų siekti iki 15 mlrd. eurų.

Tokia sistema verčia gamintojus ne kurti inovacijas, o ieškoti finansinių gudrybių išgyvenimui, o tuo metu Azijos ir Šiaurės Amerikos konkurentai naudojasi Europos pačios susikurtais finansiniais srautais. Europos Aplinkos agentūros (EEA) duomenimis, 2019–2023 m. naujų automobilių vidutinės emisijos sumažėjo 28 proc., tačiau šis statistinis rodiklis klaidina [2].

Faktinės kelių transporto emisijos išlieka apie 760 mln. tonų CO2 per metus. Tai sudaro apie 21 proc. visų ES išmetamųjų teršalų. Sistema vertina tik naujus automobilius ir remiasi laboratoriniais bandymais, kurie neatspindi realių sąlygų. Tikrovėje Europa mažina skaičius, bet ne taršą.

Kvotų sistema vis labiau primena finansinę rinką, o ne aplinkosaugos politiką. Gamintojai, kurie pasiekia tikslus, nebūtinai diegia naujas technologijas, nes jie tiesiog pelnosi iš prekybos kreditais. Tie, kurie tikslų neįvykdo, taip pat nekeičia veiklos. Tokie gamintojai perka kreditus ir toliau teršia. Tai tik emisijų mažinimas „ant popieriaus“, kuris realios taršos nemažina.

Prie gilesnių problemų prisideda ir priklausomybė nuo užsienio tiekėjų. Elektriniams automobiliams, kuriuos ES skatina per reguliavimą, būtinos žaliavos – litis, kobaltas, nikelis, grafitas. Dauguma jų importuojama arba perdirbama Kinijoje. MERICS instituto duomenimis, net 98 proc. nuolatinių magnetų, naudojamų Europos elektromobiliuose, vėjo jėgainėse ir gynybos sistemose, gaunami tiesiogiai arba netiesiogiai iš Kinijos.

Europos strategija: daugiau biurokratijos ir idealizmo nei realios pagalbos pramonei

Hagos strateginių studijų centras (HCSS) pabrėžia, kad Europos pramonės strategija juda „per lėtai ir nekoordinuotai“. 2024 m. priimtas Kritinių žaliavų įstatymas (CRMA) suteikė taisyklių, bet nenumatė pakankamai finansavimo. Gavybos, perdirbimo ir perdirbimo projektai išlieka „kuklūs palyginti su iššūkių mastu“. Tik Prancūzija ir Vokietija tiesiogiai finansuoja ličio bei retųjų mineralų iniciatyvas, o kitos šalys pasikliauja paskolomis ir biurokratiniais pažadais.

Pasak HCSS, aukštos energijos kainos, skirtingos nacionalinės taisyklės ir finansinių paskatų stoka „slopina paklausą kritinėms žaliavoms“ ir silpnina Europos konkurencingumą. Kitaip tariant, Briuselis skelbia strateginę autonomiją, bet savo veiksmais daro save priklausomą. Europos Komisija, sunerimusi dėl padarinių, siūlo dar vieną centralizuotą pirkimų agentūrą – dar vieną biurokratijos sluoksnį krizės akivaizdoje. Tai technokratinis atsakas į problemą, kurią pati sukūrė, skatinant dirbtinį deficitą, kad būtų galima įvesti dar daugiau kontrolės.

Kontrastas su kitomis pasaulio galiomis akivaizdus. JAV derina klimato tikslus su pramonės atgaivinimu: „Inflation Reduction Act“ suteikia subsidijas ir kainų garantijas įmonėms, investuojančioms į vietinę gavybą ir baterijų gamybą. Kinija valdo visą tiekimo grandinę: nuo gavybos iki gamybos. Europa, priešingai, daugiausia taiko reglamentus, sankcijas ir simbolinius susitarimus. Rezultatas – žemynas, kuris skaičiuoja savo dorybingumą pagal CO2 gramus, bet perka technologijas ir žaliavas iš šalių, kurios nepaiso jo standartų.

Net naujausi Briuselio strateginiai sprendimai rodo priklausomybę. Neseniai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie dvigubą ES finansavimą Grenlandijai – formaliai dėl švietimo ir „žaliosios pertvarkos“. Tačiau už šios retorikos slypi geopolitinės varžybos dėl retųjų mineralų Arkties regione, būtinų baterijoms, puslaidininkiams ir gynybos sistemoms. ES siekia šių išteklių, kad galėtų konkuruoti su JAV ir Kinija, bet vėlgi dangsto ambicijas aplinkosaugos kalba.

Visa tai rodo, kad ES CO2 kvotų sistema nėra tikras ekologinių pokyčių instrumentas, o simptomas politikos, įstrigusios savo idealizme. Europa skaičiuoja anglies gramus, bet praranda gamyklas, investicijas ir technologinį suverenitetą. Žaliasis idealizmas virto žaliosiomis svajonėmis – švaros siekis pasiektas pramonės silpninimo ir priklausomybės kaina.