Būkime laimingi: skubėjimas yra didžiausias džiaugsmo priešas

Maži džiaugsmai kiekvienam iš mūsų pasireiškia skirtingai

Malonumus kiekvienas iš mūsų suprantame skirtingai: galbūt kažkam patinka užuosti gėlę ar vaisiaus gabalėlį bei klausytis vaikų šnabždesio, kol kitas mieliau renkasi tūkstantį kitų smulkmenų, iš kurių galima nupinti šviesų vėrinį.

Ir iš tiesų, kiekviena minutė yra didelė vertybė [1]. Tuo tarpu idėja, jog skubėjimas yra svarbiausias gyvenimo tikslas, neabejotinai yra pavojingiausias džiaugsmo priešas.

Apmąstant didžiausią mūsų nelaimės šaltinį, iš visų juokingų dalykų man absurdiškiausia atrodo būti pernelyg užsiėmusiu – žmogumi, kuris, rodosi, gyvena savo profesija, palikęs viską nuošaly.

Šitas jausmas, akivaizdu, yra itin ryškus šiuolaikinio gyvenimo fone, kuriame užimtumo bei produktyvumo kultas yra bene pagrindinė mūsų egzistencijos drama – nūdienos aktualija, dėl kurios nuolat dejuojame.

Sakyčiau, kad mes esame priėmę priesaiką kaltinti internetą dėl tam tikros formos prievartos, galiausiai pamiršdami, kad kiekviena technologija yra simptomas arba patologijų priežastis. Kitaip tariant, mūsų ketinimai yra pagrindinė asmeninio gyvenimo „infrastruktūra“, iš kurios kyla visi išradimai bei veiksmai. Būtent todėl bet koks palengvėjimas nuo mūsų pačių sukeltų negalavimų turi atsirasti ne kovojant su simptomais, o ištyrus priežastį, žmogaus dvasią pakreipiančią ten, kur reikia.

Galų gale, blogos savijautos priežastys yra ganėtinai aiškios: kaip ir bet kuriam kitam žmogui, mums naktį taip pat tenka griūti į lovą, užbaigus ilgą dienos darbų sąrašą, tačiau giliai širdyje neretai jaustis „nepilnu“ žmogumi. Tuo tarpu įkarštis, kurį gyvenimui suteikia išaugęs sąmoningumas – gyvenimo, kaip laimės dalyko, ar kaip šventės suvokimo – leidžia pradėti viską nuo pradžių.

„Kiek įmanoma ir kuo greičiau“ yra netikęs šiuolaikinis šūkis

Turbūt ne vienas trokštų išlaisvinti žmogaus orumą iš darboholizmo gniaužtų, apgailestaudamas, kad šiuolaikinio gyvenimo agresyvusis skubėjimas – ir kokia tai puiki frazė – atėmė mūsų ir taip menką laisvalaikį.

Vargu, ar malonumo būdai yra labiau erzinantys ir nervinantys nei su darbu susijęs spaudimas, dėl ko galiausiai atsiranda vis daugiau pramogų ir nepalyginamai mažiau džiaugsmo.

Be abejo, nėra auksinės kulkos šiai problemai spręsti, tačiau galima tiesiog susigrąžinti seną ir, deja, gana nemadingą formulę: saikinga veikla tolygi dvigubam malonumui, ir nepamirškite mažų džiaugsmų.

Be kita ko, kai kurie psichoanalitikai įtikinamai pareiškė nuomonę apie meną praleisti laiką kokybiškai, ir paradoksalią mūsų „negyvenamo“ gyvenimo vertę, svarstydami, kaipgi atrodytų neribotos galimybės daryti tai, ką norime laisvu laiku. Ir nors galimi pasiūlymai pasikeitė per kelis šimtus metų, principas vis dar išlieka tas pats: tam tikrose situacijose reikalaujama drąsos paleisti planus; platesniuose sluoksniuose reikia drąsos neskaityti naujo leidinio praėjus kelioms savaitėms po jo pasirodymo; na, o plačiausiuose – žmogus yra pajuokos objektas, jei neskaito dienraščio. Tačiau pažįstu žmonių, kurie nesigaili pasinaudoję šia drąsa.

Taigi, lai žmogus, prenumeruojantis savaitinį laikraštį, nesijaučia ką nors prarandantis, jei tuo „naudojasi“ tik kas antrą savaitę. Garantuoju: jis nugalės. Negana to, tegul kiekvienas, įpratęs žiūrėti į daugybę paveikslų parodoje, pabando vieną kartą, jeigu dar sugeba, praleisti valandą ar daugiau prieš vieną šedevrą ir pasitenkinti tuo visą dieną. Tegul „visaėdis“ skaitytojas išmėgina šį receptą taip pat.

Žinoma, kartais žmones gali erzinti tai, jog negalės įsijungti į pokalbį apie kokį nors leidinį. Tačiau netrukus jie nusišypsos plačiau nei bet kada anksčiau, – laiko suvaržymas yra tik mitas.

Malonumas mažomis dozėmis yra tai, kas atskiria tuos, kurie slampinėja per gyvenimą nepatenkinti

Gebėjimas branginti „mažą“ džiaugsmą yra glaudžiai susijęs su įpročiu laikytis saiko. Šis gebėjimas, beje, iš pradžių yra natūralus kiekvienam žmogui, suponuodamas dalykus, kurie šiuolaikiniame kasdieniame gyvenime tapo užtemdyti arba prarasti.

Maži džiaugsmai, be kita ko, tokie nepastebimi ir taip gausiai pasklidę per mūsų kasdienį gyvenimą, kad begalės darbuotojų protas jų beveik nepastebi: jie nėra išskirtiniai ar reklamuojami, ir netgi nekainuoja, tačiau žmonės visuomet vejasi ateitį.

Šimtmetį prieš tai, kai daugybė ekrano zombių nebuvo uzurpavę šiuolaikinių miestų gatvių, mūsų akys, nūdienoje pertemptos spoksojimo, buvo neišsenkantis malonumo šaltinis: žmonės eidami į darbą pastebėdavo paukščius ar saulės blyksnį, kol dauguma šio laikmečio pasauliečių eina greitai ir nekreipia dėmesio į beveik nieką; dažniausiai žvelgia į praeivių drabužius bei veidus (žiūrėkite į viršų, mieli draugai).

Tai nebūtinai turi būti mėlynas dangus; vienaip ar kitaip saulės šviesa visada jaučiasi. Galite tiesiog kas rytą bent akimirką pažvelgti į dangų, ir staiga pajusite aplink jus esantį orą bei rytinės gaivos kvapą. Galų gale, kiekvieną dieną pastebėsite, kad kiekvieno namo stoglangis turi ypatingą išvaizdą, savo specialų apšvietimą.

Palaipsniui ir be pastangų akis tokiu būdu treniruojasi perteikti daug mažų malonumų ir įvertinti neišsenkamą kasdienybės grožį; pagrindinis dalykas yra pradžia, akių „atsivėrimas“ [2].

Ir štai, dangaus ruožas, žaliomis šakomis apraizgyta namo siena, žvitrus arklys, būrys vaikų bei gražus veidas – kodėl turėtume nuo viso to nusisukti?

Sakyčiau, jog visi dalykai turi ryškius aspektus, net neįdomūs ar neva mažiau gražūs; reikia tik norėti pamatyti. Tuo tarpu žmogus, pirmą kartą nuskynęs gėlę, nejučia žengė žingsnį gyvenimo džiaugsmo link.