Danas ARLAUSKAS: Niekada nebendradarbiavau su KGB

Atsakas į kaltinimus

Aš, Danas Arlauskas, dirbau KGB ir to niekada neslėpiau. Tą nurodžiau ir VRK.

Niekada nebendradarbiavau su KGB, nes nebuvau jo agentu, patikėtiniu ar rezervo karininku.

Europa bunda. Regioniniai rinkimai Vokietijoje tik patvirtina šią mintį ir tai nepatinka globalistams ir nuolatinių karų, šiuokart Europoje, kurstytojams. Juos neramina Taikos šalininkų vis platesnis įsitraukimas į politiką ir aktyvesnis dalyvavimas rinkimuose. Jie bijo, kad Taikos šalininkai, patekę į parlamentus, pareikalaus politinės ir teisinės atsakomybės tų veikėjų, dėl kurių Europa grasinasi virsti antru Afganistanu. O juk viskas prasidėjo nuo neatsakingų ir neištesėtų pažadų Ukrainos žmonėms.

Neturėdami aiškios karo Ukrainoje užbaigimo strategijos politiniai avantiūristai, inspiruojami norinčių pralobti karo pramonės lobistų bei siekdami išsilaikyti valdžioje, visais būdais bando kompromituoti dalyvaujančius rinkimuose Taikos šalininkus. Pradedant, taip vadinamais, radikalais ir baigiant KGB (kaip gi be to?).

Taigi, kodėl šį kartą pasirinktas aš, Taikos koalicijos sarašo Nr.2? Juk iki šiol visus 34 metus buvau gerbiamas visų Vyriausybių socialinis partneris, kviečiamas į aukščiausio lygio priėmimus, nors niekam nebuvo paslaptis, kad dirbau KGB. Ir netgi buvau savas, kol nepradėjau kelti egzistencinės grėsmės tam tikrai grupei įtakingų politikų ir veikėjų.

Trumpai apie save

1989 m. gruodžio 30 d. Tiesos laikraščio pirmame puslapyje išspausdintas nedidelis pranešimas sukrėtė tuometinę KGB vadovybę ir nudžiugino jau bundančią visuomenės dalį. Tas pranešimas skelbė, kad atskilusi grupė KGB darbuotojų nebesieja savęs su TSRS komunistų partija ir palaiko M. Brazausko, vėliau tapusio pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentu, politinį kursą. Minėtą pranešimą, kuriuo iniciatoriumi buvau aš, pasirašė iš viso 38 KGB darbuotojai, šiuo savo žingsniu praktiškai sustabdę KGB veiklą Lietuvoje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo dar buvo likę 3 mėnesiai. Spėju, kad dėl šios mano iniciatyvos 1990 m. birželio mėn. buvau paskirtas Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus Mečio Laurinkaus pavaduotoju.

O tų pačių metų rugpjūčio mėnesį savo pašto dėžutėje radau voką, kuriame KGB „Karininkų sąjungos“ susirinkimo, įvykusio 1990 08 23, nutarimu aš ir dar du buvę bendradarbiai, nuteisiami mirties bausme už priesaikos sulaužymą ir perėjimą į priešo pusę (tą nutarimą tebeturiu). Tas jų nutarimas, manau, liko neįvykdytas tik todėl, kad imperinėms jėgoms nepavyko įgyvendinti savo planų tiek Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, tiek Rugpjūčio pučo Maskvoje metu (prisiminkime, tuo metu Lietuvoje dar buvo sovietų kariuomenė). Tuokart atsilaikėme. Bet pasauliui pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjo vidaus pasistumdymai, kas valdys Valstybės saugumo departamentą (VSD). Įvyko reorganizacija, atskratant pirmųjų VDS kūrėjų, tame tarpe ir manęs, nes konkretūs, tuomet sprendimų teisę turėję politikai, suabejojo mūsų, nesutikusių tenkinti jų asmeninių interesų, lojalumu.

Praėjus daugiau kaip 30 metų viskas kartojasi

Tie patys prokonservatoriškai nusiteikę asmenys, nieko naujo nesugalvodami dėl ribotų vaizduotės gebėjimų, pasibalnojo tą pati baimės arkliuką – KGB. Tai yra tipiškas kgbistinio mąstymo ir bendradarbiavimo su KGB būdas. Tik dabar toks politinių veikėjų veiklos metodas yra žymiai pavojingesnis valstybei, negu tais 1991 metais, kuomet tokie ir panašūs veikėjai siekė užvaldyti VSD. Povojingesnis todėl, nes kėsinamasi uzurpuoti valstybės pamatus – rinkimų teisę. Jų noras, ieškant nesamų įrodymų, pašalinti mane iš Taikos koalicijos sąrašo, tai yra pats tikriausias įrodymas.