Dar vienas karas pasaulio sąrašuose: lietuviams nerūpi, nes Bangladešas tolimas?

Praėjusį mėnesį Bangladeše žuvo maždaug 150 žmonių

Bangladeše prasidėję taikūs studentų protestai prieš kvotų sistemą valstybinėse darbo vietose virto sukilimu, privertusiu ministrę pirmininkę Sheikh Hasiną atsistatydinti ir sraigtasparniu palikti šalį [1].

Liepos 15 d. protestai peraugo į smurtinius, kai studentai protestuotojai susirėmė su saugumo pareigūnais ir vyriausybę remiančiais aktyvistais, o valdžios institucijos buvo priverstos juos išsklaidyti ašarinėmis dujomis, šaudyti guminėmis kulkomis, uždaryti mokyklas ir įvesti komendanto valandą su įsakymu šaudyti tik iš arti.

Vyriausybė teigia, kad praėjusį mėnesį žuvo apie 150 žmonių, o vietos žiniasklaida pranešė, kad žuvo daugiau kaip 200 žmonių. Iš pradžių demonstracijos buvo nukreiptos prieš kvotų sistemą, pagal kurią iki 30 proc. valstybinių darbo vietų skiriama 1971 m. Bangladešo nepriklausomybės kare prieš Pakistaną kovojusių veteranų šeimos nariams. Protestuotojai teigė, kad ši sistema yra diskriminacinė ir naudinga premjerės Sheikh Hasinos partijos „Awami League“, kuri vadovavo nepriklausomybės judėjimui, šalininkams.

Kilus smurto bangai, Aukščiausiasis Teismas praėjusį mėnesį nusprendė, kad veteranų kvota turi būti sumažinta iki 5 %, o 93 % darbo vietų turi būti skiriama pagal nuopelnus. Likusieji 2 % bus skirti etninių mažumų atstovams, transseksualams ir neįgaliesiems. Vyriausybė sutiko su sprendimu ir atkūrė internetą prieš tai jį atjungdama, manydama, kad padėtis palengvės. Tačiau protestai augo, buvo reikalaujama ištirti mirtinus susidorojimus ir galiausiai reikalauta, kad Hasina ir jos kabinetas atsistatydintų.

Lietuviai džiūgauja, nes pas mus karais gi nekvepia

Dar vienas karas (nu ir kas gi čia tokio) išryškino ne tik pasaulio susiskaldymo ir nepasitenkinimo valdžia mastus, tačiau ir kai ką kraupesnio. Abejingumą.

Lietuvos žinių kanalai tam tikrais atvejais iš tiesų gvildena nereikšmingas smulkmenas, gyvybiškai svarbias paliekant „užsienyje“. Ir iš tiesų, esame taip susitelkę į kantų didybę, jog labiau už viską gedime svetimų skarmalų. Turbūt daugiausia, ką galėjome padaryti dėl mirtį Bangladeše pasėjusių musulmonų, tai netgi 5 sekundes stebėti tamponus tarp virpančių moterų kojų ir parodai – prie vyno taurės bei besėklių vynuogių kekės – dislike’inti prievartaujamų ponių vaizdus.

Situacija tokia, jog verkia internetas niekieno nematomas.

Plinta begalė vaizdų – tviteryje ir kituose kanaluose – kaip Bangladeše musulmonai pjauna hinduistus. Visuotinai marširuojančio pochuizmo kontekste, kaip spjovėm ant Sudano, dėjome ant britų – akivaizdu – numosime ranka ir ant Bangladešo vyriausybės skaičiuojamų karstų [2].

Vyšnia ant torto – sklinda gandai, neva Iranas planuoja ir Irzraelį nuo žemės paviršiaus nuimti. Tačiau Lietuvai tėvynei mūsų su visa savo išeivija tai – pernelyg tolimas peizažas – todėl pagal astrologines prognozes nesuderinamas...

„Gerai, kad toli“, – atsidūsta už pilnų pilvų susigriebę tautiečiai, ir nueina prie keptos kiaušinienės reikalų. Nes niekam neįdomu; nes net ir karas, pasirodo, gal tapti kasdieniškas. Kol vyksta genocidas, pasaulis tyli. Galbūt taip yra todėl, nes stingama ryšio su Izraeliu; nes tas kažkas galimai savo noru smėlyje galvas panardinęs.

Liūdniausia, jog kol vyksta tikri genocidai, netikrieji sulaukia viso žiniasklaidos dėmesio. Ignoravimo katile verda ir nemaža dalis pasaulio, – be galo bjauru, kad Vakarai pernelyg užsiėmę savo tautų engimu, o vietinė liaudis – Siegel miegamojo durų varstymu.

Ei, matyt, gi niekas čia nekaltas. Su užgesusia viltimi išrinkti geresnę valdžią užgeso ir sąžinės šnekta – tiesa, tik ne pas Lansbergius, už 800 tūkst. vilas įsirenginėjančius ir pasaulietinių problemų „už rimtą pinigą“ nepriimančius – tuos amžinuosius studentus.

Po kelerių metų nukentėjusiųjų pusėje gali atsidurti bet kuris

Stebintys kruvinais lašais virtusius incidentus, rėžia tiesiai:

„Štai, kas yra islamas su minusine tolerancija ir „Išvalyti žemę nuo visų kitų religijų“ retorika. Nepaisant to, „pabudę“ Vakarų lyderiai lankstosi, kad priimtų migruojančius musulmonus, planuojančius Vakarų žlugimą“, – teigia internautai.

Tačiau dalis iš jų sako, esą nėra tvirto įrodymo, kad hinduistės yra prievartaujamos [3] [4]. Visgi hinduistai socialiniuose tinkluose guodžiasi, kad nesugebėjo sukurti paramos lobistų pilname pasaulyje, nuogąstaudami, jog jų pačių politikai ir žiniasklaida visada buvo labai šališki pastarųjų atžvilgiu.

Kol Pehlu Khanui (Alvaro minios linčui) žiniasklaida skiria valandų valandas laiko, tuo pat metu sąmoningai ignoruoja daugybės hinduistų aukų Indijoje šauksmus. Bangladešas, daugelio nuomone – žlugusi valstybė, ir netgi ne vienu atžvilgiu [5]. Ir jie, kaip didžiausia pasaulio kultūra, atsisako įžvelgti skirtumą tarp gero ir blogo, taikaus ir karingo, barbariško bei civilizuoto.

Kitoje stovykloje esantys piliečiai turi kitokią nuomonę.

Piktinamasi, kur buvo šis didvyriškas pasipiktinimas, kai Izraelis sulygino Gazą su žeme? O gal dalies pasauliečių moralinis kompasas suveikia tik tada, kai patogu? Kur dingo žmonės, rėkiantys apie hindufobiją? Tai galimai dar vienas pavyzdys, koks pasaulis antisemitiškas.

Nors žudymu ir prievartavimu pagrįsta ideologija suponuoja mintį, jog vieni žmonės mažiau vertingi už kitus, svarstoma, neva po kelerių metų nukentėjusiųjų tarpe gali atsidurti beveik bet kuris „priešininkas“.