Dezinformacija ir nešvanki tikrovė: rašytoja Susan Sontag dalinasi naudinga gyvenimiška patirtimi

Žmonės nebežino kaip gyventi

Tiesa ta, jog rašytojo darbas yra priversti mus pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra - kupiną daugybės skirtingų teiginių, dalių bei patirčių. Kitaip tariant, švarus baltas popieriaus lapas (kaip ir aplietas kavos tirščiais) liudija, kad žodžiai iš esmės priklauso vienas kitam – juos galima prilyginti įvykiams, keičiantiems įvairiausius dalykus bei viliojantiems savo nuostabiu paslėptu netikrumu, dargi siekiant susigrąžinti gilesnes kasdienės kalbos reikšmes. Ir visgi, ką iš tikrųjų daro žodžiai – kokia jų atsakomybė prieš mus, o mūsų – prieš juos?

O būtent tai nagrinėja Susan Sontag: aptardama moralinę drąsą, principingą pasipriešinimą neteisybei, literatūrą bei laisvę ir grožį prieš įdomumą, ji pateikia tam tikrus patarimus rašytojams - pradedant kalbos elastingumu, baigiant būdu, kuriuo žodžiai gali išplėsti prasmę tiek, kiek gali ją sutraukti [1].

Taip, mes, rašytojai, nerimaujame dėl žodžių, mat jie ne tik reiškia, jie - nurodo. Kitaip tariant, pastarieji yra tarsi strėlės, įstrigusios grublėtoje tikrovės slėptuvėje. Ir kuo žodžiai pranašesni, tuo jie labiau primena slaptus kambarius ar tunelius, galinčius išsiplėsti arba tiesiog įsiskverbti bei įstrigti, užpildant erdvę absoliučiai nemaloniu kvapu.

Tarp kitko, mintys, išreikštos sakiniais, neretai mums primins šone esančius kambarius, kuriuose mieliau gyventume arba kur, mūsų manymu, būtų geriau. Tai, be kita ko, gali būti aplinka, kurioje prarandame nuovoką ar gyvenimo išmintį. Ir galiausiai tie protiniai ketinimai, kuriuose nebežinome, kaip gyventi, bus apleisti, užkalti lentomis ir užlankstyti.

Galų gale, ką turime omenyje sakydami „taika“ – ar tai nesantaikos nebuvimas? O gal praeities nugramzdinimas į nebūtį, ar atleidimas? O gal tokiu žodžiu apibūdiname išties didelį nuovargį, išsekimą, ištuštėjimą dėl agresijos? Man atrodo, jog dauguma žmonių sakydami „taika“ mini pergalę: kol viena pusė laimi, kita gi akcentuoja pralaimėjimą, dėl ko taika tampa vieta, kurioje žmonės nebežino, kaip gyventi.

Sontag apmąsto santykį su žodžiais ir dezinformacija

Sakyčiau, svarbu ne tai, ką sako rašytojas, o tai, kas jis yra. Rašytojai – turiu galvoje literatūros bendruomenės narius – yra individualaus matymo (ir būtinybės) simboliai. Ir vis dėlto, kadangi visame kame yra prieštaringų impulsų, kaip prieš ketvirtį amžiaus itin aštriai pastebėjo Sontag, ši asmeninio regėjimo lauko samprata turi ir tamsiąją pusę.

Nepaliaujama nūdienos propaganda man atrodo ganėtinai įtartina, nes pats „individualumas“ vis labiau tampa egoizmo antrininku. Kadangi kapitalistinė visuomenė yra suinteresuota šlovinti „individualumą“ ir, be abejo, ant pjedestalo nuolatos kilnojamą „laisvę“, tai gali reikšti tik teisę į nuolatinį savęs aukštinimą ir galimybę apsipirkti, įsigyti, sunaudoti, vartoti bei susenti. Iš tikrųjų tai aš netikiu, kad savęs ugdyme yra kokia nors prigimtinė vertė. Dargi esu linkusi manyti, jog nėra kultūros be altruizmo ar pagarbos kitiems standarto, - aš labiau tikiu, kad mūsų supratimas apie tai, koks gali būti žmogaus gyvenimas, yra vertingas tiek, kiek leidžiame sau būti nuoširdžiais.

Jeigu, tarkim, skaitiniai mane įtraukė kaip projektas, iš pradžių kaip skaitytoją, o paskui kaip rašytoją, tai yra simpatijų pratęsimas kitoms mane dominančioms sritims. Kita vertus, šiandien, kuomet matome, jog kone visos karjeros yra kuriamos remiantis siautėjančiu nuomonės formavimu, Sontag mano, kad tikroji rašytojo užduotis visų pirma yra ne turėti nuomonę, bet sakyti tiesą, atsisakant melo bei dezinformacijos pančių [2].

Aišku, literatūra yra niuansų sklidinas šaltinis ir priešpriešos namai šaižiems balsams. Tačiau rašytojo užduotis priversti mus pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra - kupiną įvairių teiginių, dalių ir patirties - nurungia visus sustabarėjusios psichikos modelius.

Rašytojo darbas yra pavaizduoti nešvankią tikrovę ir pakylėti

Iš Sontag žodžių sklinda skausmingas mūsų šiuolaikinio polinkio formuoti klaidingas nuomones modelis, kuris iš tikrųjų yra reakcijos į reakcijas atsakas – pripažintas bei pastebėtas. Tarkim, viešas nuomonės skleidimas tais klausimais, apie kuriuos žmogus neturi plačių žinių, yra kažkas vulgaraus, mat jei kalbu apie tai, ko iš esmės nežinau, arba sužinau skubotai, tai yra tik nuomonės kūrimas. Na, o kai rašytojai veikia kaip rašytojai, jie visada mato daugiau.

Jeigu pati literatūra - ši didžioji įmonė, įkūnijanti išmintį - esanti mūsų kompetencijos ribose yra vykdoma beveik tris tūkstantmečius, aš manau, kad tai ir yra mūsų literatūros svarbos pagrindas – daugialypės prigimties demonstravimas, apimantis asmeninį ir bendruomeninį likimą. O tai savo ruožtu primena, jog tarp labiausiai branginamų vertybių gali kilti prieštaravimų ar sunkiai įveikiamų konfliktų.

Tiesą sakant, iš tokio daugialypiškumo kyla aukščiausia literatūros užduotis ir didžiausias jos atlygis. Praėjus šimtmečiams po to, kai Hegelis - vienas iš Sontag įkvėpėjų - perspėjo nesilaikyti nusistovėjusių dogmų, literatūros išmintis perspjovė nuomones, kadangi jų pateikimas – kai tik jų klausiama – atpigina tai, ką romanistai bei poetai moka geriausiai – remti refleksiją ir siekti kompleksiškumo [3].

Šiandien, kai informacijos amžiuje vis labiau stengiamės gyventi su išmintimi, Sontag kartoja nesenstančias idėjas apie esminį skirtumą tarp informacijos bei apšvietimo ir antrina galutinei pasakotojos užduočiai: informacija niekada nepakeis apšvietimo. Tegul įžymybės bei politikai kalba ar meluoja, tačiau buvimas ir rašytoju, ir visuomenės balsu savanoriškai formuoja sprendimus, kurie kaipmat tampa pareiga - savęs mobilizavimo agentūra, kuri išlaisvina ir supurto.