Didžioji mįslė: ar socialinė žiniasklaida gali paveikti karo eigą?

Tai, ką matome internete, gali turėti įtakos ir realiame gyvenime

Akivaizdu, kad šalia informacinių karų, kuriuose dalyvauja vyriausybės, kariuomenės, valdžios institucijos bei šmėžuoja akredituotų žurnalistų reportažai, yra beveik neribota paprastų žmonių, įtrauktų į įvykius, galimybė pasidalinti ir sava patirtimi – unikaliu pasaulio matymu.

Tokia nefiltruotos (arba vos išfiltruotos) informacijos banga yra tiesioginė bei, žinoma, perdėm nepastovi. O tai daro nemenką įtaką žmonėms visame pasaulyje įsitraukimo į dramatiškus įvykius atžvilgiu. Kita vertus, vis tik įdomu, ar tai gali lemti karų eigą?

Visiems gerai žinoma, jog pastarųjų kelių dešimtmečių technologinė revoliucija žmonių patirtį ir sąveiką susiejo glaudžiau nei bet kada anksčiau. Ir štai, maždaug du trečdaliai pasaulio gyventojų dabar turi prieigą prie interneto. Tuo tarpu šis skaičius per koronaviruso pandemiją išaugo dar labiau [1]. (Apskaičiuota, kad nūdienoje nuo 4,4 iki 4,6 milijardo pasauliečių naudojasi socialinėmis medijomis, tokiomis kaip Facebook, YouTube, Instagram, TikTok bei Twitter.)

Tiesa, socialinės žiniasklaidos vartotojai ne tik stebi šiuos įvykius realiuoju laiku; jie ir reaguoja į juos, bendraudami tarpusavyje. Galiausiai panašu, jog į Ukrainą įsiveržusios Rusijos pajėgos taipogi suvokia socialinės žiniasklaidos potencialą, dėl ko pastarosios nusitaikė į Ukrainos mobiliojo ryšio tinklus, kovo 11 d. surengė raketų ataką „Kyivstar“ centre Ochtyrkoje ir, kaip pranešama, taip pat ieškojo ryšių infrastruktūros Mariupolyje [2].

Socialinė žiniasklaida nėra pirmoji naujovė, pakeitusi karo suvokimą

Per pastaruosius du šimtmečius ryšių technologijų pažanga priartino karą prie tų, kurie jame nedalyvauja. Pavyzdžiui, 1855 m., netoli dabartinės Ukrainos konflikto vietos, Krymo karas buvo pirmasis, kuris buvo sistemingai nufotografuotas, – fotografas padarė šimtus mūšio vietų, kariuomenės ir pasekmių vaizdų. Žinoma, nuotraukos nepakeitė karo eigos, tačiau padėjo suvokti sužeistų karių, grįžtančių namo, poreikius, o civiliams suteikė galimybę geriau nei bet kada anksčiau suprasti sudėtingą ir bauginančią karo sritį.

Derėtų paminėti ir tai, kad pirmojo pasaulinio karo metais kinas irgi suteikė naują terpę galimam tokių veiksmų įvaizdžiui. Dar 1916 m. rugpjūtį Didžiosios Britanijos karo biuras išleido pilnametražį filmą „Somos mūšis“, kuriame dokumentinė medžiaga buvo sumaišyta su inscenizuotomis pramogomis [3]. Tai, beje, buvo nepaprasta sėkmė: per pirmąsias kelias išleidimo savaites jį pamatė netgi 20 milijonų žmonių.

Vis dėlto plačiai paplito nerimas dėl aukų vaizdų, kurių eksponavimas, kaip teigiama, pavertė karą siaubinga pramogų forma.

Ir nors dalis žmonių, ko gero, pritartų siaubą keliančio „reiškinio“ demonstravimui, supažindinančiam su suvokimu, jog tai nėra tik žaidimas, panašūs ginčai dėl grafinių vaizdų bei vaizdo įrašų socialiniuose tinkluose, deja, tęsiasi ir šiandien.

Istorikai vis dar diskutuoja apie tai, kiek socialinės medijos paveikia visuomenės nuomonę

Ne paslaptis, kad šeštajame dešimtmetyje konfliktas Vietname buvo apibūdintas kaip pirmasis „televizijos karas“, o filmuota medžiaga buvo transliuojama kas vakarą visoje JAV. Ir visgi, karas Ukrainoje nėra pirmas socialinių tinklų amžiuje. Tarkim, daugiau nei prieš dešimtmetį sukilimų serija, žinoma kaip arabų pavasaris, iš dalies išplito dėl internetinio bendravimo greičio bei efektyvumo.

Pranešama, jog vienas egiptietis taip įsitraukė į socialinių tinklų vaidmenį, kad savo pirmąją dukrą pavadino Facebook Jamal Ibrahim. Ir, dar „įdomiau“: visai neseniai konfliktas Sirijoje buvo apibūdinamas kaip labiausiai socialiai tarpininkaujantis istorijoje – bent jau iki invazijos į Ukrainą. Dėl šių priežasčių kyla naujos idėjos, kaipgi laimėti kovą su dezinformacija.

Ir iš tikrųjų, kiekviena nauja komunikacijos technologija atneša diskusiją apie karo laikotarpio informacijos etiką bei jos patikimumą. Ir nors kariaujančių šalių propagandos naudojimas siekia senovės pasaulį, socialinė žiniasklaida yra dar viena (papildoma) priemonė. (Dar senesniais laikais karinių konfliktų nuotraukose buvo galima išvysti patrankų sviedinių koliažus, kuriuose neva buvo imituojama dramatiškesnė akiai „kompozicija“.)

Propaganda gali išties reikšmingai pakeisti „žaidimo“ taisykles, dėl ko žalinga informacija turi būti diskredituota. Kitaip tariant, karo informacija, kad ir kokia ji būtų, turi įtakos priimamiems sprendimams bei nacionalinei ar pasaulinei viešajai nuomonei. O tai, kaip žinia, gali sustiprinti arba sumažinti karių ir civilių, patekusių į mūšį, moralę.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, jog socialinė žiniasklaida tobulėja, palyginti su ankstesnėmis technologijomis, radikaliai padidindama ir informacijos pateikimo greitį, ir auditorijos dydį bei suteikdama asmenims galimybę dalytis savo įvykių versijomis – geresnėmis ar blogesnėmis lemiančiomis pasakojimo tikroviškumą.