Diena, kai Vilnius tapo Venecija: minimas didžiojo potvynio 90-metis

Stichijos sukeltas chaosas, kokio sostinė dar nebuvo regėjus

2021-ųjų balandžio 26-ąją suėjo lygiai 90 metų nuo tos dienos, kai Vilnių ištiko viena didžiausių stichinių nelaimių - didysis potvynis. 1931-ųjų balandžio 21-ąją iš krantų išsiliejus abiem upėms – Vilnelė ir Neris – užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Balandžio 26-ąją užfiksuotas aukščiausias kada nors buvęs miesto istorijoje vandens lygis – 825 cm [1].

Išsiliejęs vanduo apsėmė visą sostinės centrą, Katedros aikštę, Arkikatedros požemiai buvo užlieti iki pat lubų. Kaip skelbia „vilniusgo.lt", potvynis visiškai atskyrė dabartines T. Vrublevskio, Tilto, Žygimantų gatves, apsėmė Antakalnio ir Žvėryno rajonus, suardė ar nusinešė apie 4000 trobesių. Norėdami susisiekti su artimaisiais ar kaimynais, vilniečiai turėjo plaukti valtimis, o be namų liko apie 2000 gyventojų, kurie turėjo skubiai ieškoti pastogės chaoso paveiktame mieste.

ELTA skelbia, jog upėje prie Žaliojo tilto buvo galima matyti vandens nešamas namų liekanas, stogus, sienas, tvoras, avilius, šunų būdas ir kitus daiktus. Vanduo kilo taip greitai, jog pasiekė Žaliojo tilto lygį. Visi šie plaukmenys kliuvo ir tvenkėsi ties Žaliuoju tiltu, grasindami jį nunešti, nes tarp vandens ir tilto apačios buvo likęs tik apie 30 cm tarpas. Gyventojai buvo mobilizuoti gelbėti tiltą – dieną ir naktį valtimis vilko į krantą upės plukdomus daiktus, ir tiltas atsilaikė [2].

Katedros požemiuose rasti istorinių asmenybių palaikai

Vandeniui pasiekus ir užliejus Katedros požemius, jose suskilo sienos, todėl neramumams atslūgus, 1932 – 1939 m. vyko restauracijos procesas. Vis tik, galima įžvelgti ir teigiamus baisios stichijos padarinius.

Remiantis „vilniusgo.lt" informacija, būtent dėl potvynio padarytos žalos ir būtinos rekonstrukcijos, buvo rasti karaliaus Aleksandro bei Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai.

Katedros restauravimo metu, jie buvo perkelti į specialiai įrengtą mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia, o šiandien palaikai saugomi Vilniaus katedros požemiuose įrengtame mauzoliejuje.

Siekiant įamžinti potvynio aukų atminimą bei nuostolius miestui, Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekos cokolyje kampiniame akmens bloke įrėžta linija su užrašu žyminčiu 1931 m. potvynio datą ir aukščiausią vandens pakilimo lygį [3].

Šiandien tokie reiškiniai jau nebeįsivaizduojami

ELTA skelbia, jog 1931-ųjų metų potvynį nulėmė dar 1930-ųjų rudenį susidariusios sąlygos. Tuo metu Neries baseine kritulių iškrito 13 % daugiau už normą, tad prieš užšąlant upei, jos vandens lygis buvo 114 cm aukštesnis už vidutinį daugiametį vandens lygį.

Tuo metu susidarė gilus dirvožemio įšalas, kadangi žemė įšalo labai šlapia. Žiema buvo gili ir ilga, o sniegas pradėjo tirpti tik balandžio viduryje, esant aukštai oro temperatūrai, kuri pasiekė iki 19 °C. Sniegas labai sparčiai pradėjo tirpti, o visas sniego tirpsmo vanduo žemės paviršiumi sutekėjo į upes.

Su potvynių pavojumi Lietuvoje taip pat susidurdavo ir Kaunas. Jų metu būdavo užliejama nemaža dalis Kauno senamiesčio, centro ir kitų miesto vietų, vis gi, pavasariniai potvyniai galvos skausmu kauniečiams buvo iki Kauno hidroelektrinės statybų pabaigos 1960-ais [4]. Tiesa, Kauno rajono gyventojai su vandens stichija kovoti vis dar ruošiasi kiekvieną pavasarį, o savivaldybė atsakingai rūpinasi galima evakuacija.

Vis gi, tokie milžiniški potvyniai, kaip 1931-ųjų Vilniaus, Lietuvoje dabar pasitaiko jau retai. ELTOS duomenimis, paskutinis labai didelis potvynis užfiksuotas 1979-aisiais, kai nedaug trūko, kad būtų užlietas ir Vilnius. Tačiau nuo 1976-ųjų metų 15 % vandens sulaiko Vileikos užtvanka.