Dopingo paslaptys: dėl geresnių rezultatų atletai renkasi ir kraujo perpylimą, ir manipuliacijas genais

Dopingo šešėlis gali vilktis ir visą karjerą

Žiniasklaidai akylai sekant Kinijoje vykstančias Pekino žiemos olimpines žaidynes, pastebima, kad niekaip nepavyksta išvengti ir visą sporto pasaulį sukrečiančių dopingo skandalų. Viena karščiausių pastarųjų savaičių tema – visą pasaulį sudominęs ir į skirtingas barikadų puses suskirstęs rusų dailiojo čiuožimo žvaigždės Kamilos Valijevos atvejis. Penkiolikmetė atletė, su rusų olimpinio komiteto dailiojo čiuožimo komanda iškovojusi aukso medalius jų taip ir negavo: merginos dopingo testas buvo teigiamas.

Nors po ilgų spėlionių galiausiai buvo paskelbta, kad K. Valijeva galės startuoti individualiose moterų dailiojo čiuožimo varžybose, iškovotų medalių teks palaukti [1]. Toks dopingo šleifas nedaro garbės nei Rusijai, kuri dėl sisteminės dopingo vartojimo politikos net negali dalyvauti aukščiausio lygio varžybose – sportininkai pasirodo po šalies olimpinio komiteto vėliava, tiek ir pačiai jaunai atletei, kuri abejotina, ar neleistinas medžiagas vartojo be trenerių ir visos pasiruošimo komandos žinios. Pasipiktinę liko ir daugybės šalių sportininkai bei federacijos.

Vis tik, tai toli gražu ne vienintelis dopingo vartojimo skandalas šiose žiemos olimpinėse žaidynėse, o ir apskritai, dopingo vartojimo atvejų sporte nemažėja. Nors kai kurie susitepę sportininkai praranda karjerą ir visus laimėjimus, kiti, po metų kitų diskvalifikacijos sugrįžta ir toliau dominuoja savo sporto šakose. Vis tik, neleistinų preparatų vartojimo šešėlis lieka, o pats sporto pasaulis susiduria su didžiule neteisybe.

Dopingui neatsispirdavo ir senovės graikai ar šumerai

Dopingas yra įvairios cheminės medžiagos, kurios laikinai gali stiprinti fizinę ištvermę bei organizmo veiklą ir pagerinti įvairias, konkrečias funkcijas [2]. Tačiau, dėl lygybės principo – dopingas sporte yra draudžiamas, o jo vartojimas užtraukia negarbę tiek atletams, tiek valstybių federacijoms. Juk visų sportininkų tikslas yra nugalėti ar bent jau pasiekti geriausius asmeninius ar šalies rezultatus. Nors sportininkai to siekti turėtų savo darbo bei talento dėka, dėl traumų ar jėgų trūkumo kartais pasirenkama žengti ir nešvariu keliu.

Preparatų, kurie gali laikinai sustiprinti organizmo fizinį pajėgumą yra visa gausybė, tačiau dažnu atveju, tai vaistai ar metodai, skirti gydyti ligonius. Pavyzdžiui, kraujo perpylimo šiaip sau niekas nedaro, o atletas prieš svarbias varžybas galbūt tokios procedūros geidžia dėl to, nes tikisi atgaivinti organizmą bei pagerinti fizinį pajėgumą. Tai yra draudžiama ir kartu su tam tikrų medikamentų vartojimo praktikomis yra laikoma dopingu.

Pačių draudžiamų preparatų vartojimą sporte ir atitinkamų, dopingui prilyginamų metodų sąrašą yra paskelbusi Pasaulinė antidopingo agentūra. Tai yra pagrindinė organizacija, kuri leidžia įstatymus, reglamentuojančius dopingo vartojimą sporte, organizuoja ir vykdo jo kontrolę. Pagrindinis dokumentas yra dopingo kodas, kurį agentūra patvirtino dar 2004-ais: pagal šį kodą priimami sprendimai ir dėl sportininkų diskvalifikacijos.

Įdomu, kad dopingas nėra tik moderniųjų laikų problema. Tiksliau, problema jis iš tiesų tapo tik XX a., tačiau į dopingą panašių medikamentų vartojimas gali būti siejamas dar su šumerų bei asirų laikais: manoma, kad jie kaip dopingą vartojo opiumą, o tai vyko dar 4 tūkstantmetyje prieš Kristų [3].

Vėliau, įvairias priemones stiprybei įpūsti naudojo ir šamanai, ir kariai. Pavyzdžiui, Andų kalnuose gyvenę čiabuviai čiulpdavo tikrojo kokainmedžio lapų ekstraktą, mat jis veikdavo kūną ir sukeldavo tam tikrą euforijos pojūtį. Ilgainiui, panašūs įpročiai niekur nedingo, keitėsi tik pačios naudojamos priemonės.

Sporto dopingas pirmiausiai išpopuliarėjo XIX a. žirgų sporte: preparatai būdavo šeriami ristūnams. Vėliau, dopingas išplito ir tarp pačių atletų ir ilgainiui, tapo galvos skausmu sporto industrijos žmonėms. XX a. 6-ajame dešimtmetyje kilo judėjimai prieš dopingo vartojimą profesionaliame sporte: tai paskatino dviratininko mirtis. Atletas kaip stimuliatorių vartojo amfetamino grupės preparatus.

1965-ais Tarptautinė sporto medicinos konferencija Strasbūre uždraudė vartoti stimuliatorius ir narkotikus tiek rengiantis varžyboms ir treniruojantis, tiek ir per pačius čempionatas. Laikui bėgant, draudžiamų medžiagų bei metodų sąrašas itin išsiplėtė, buvo sukurta sistema, kaip kontroliuoti atletus. 1968-ųjų Meksikos vasaros ir Grenoblio žiemos olimpinėse žaidynėse jau buvo atliekami ir pirmieji dopingo testai, o 2002-ais Tarptautinio olimpinio komiteto Medicinos komisija parengė ir metodiką: draudžiamas vartoti medžiagas suskirstė į 3 grupes.

Pirmoji grupė:

• stimuliuojamosios medžiagos (pvz: amfetaminas, kofeinas, kokainas, efedrinas, salbutamolis);
• narkotikai ( pvz: metadonas, morfinas, pentazocinas);
• anabolinės medžiagos (pvz: anaboliniai androgeniniai steroidai, klenbuterolis, salbutamolis);
• diuretikai (pvz: acetazolamidas, bumetanidas, furosemidas, hidrochlortiazidas, manitolis);
• peptidiniai hormonai;
• mimetikai;
• antiestrogeninio poveikio medžiagos (pvz: aromatazės inhibitoriai, klomifenas ir tamoksifenas – vyrams);
• slepiamosios medžiagos (pvz: diuretikai, didesnis nei leistinas kiekis epitestosterono, probenecidas bei plazmos tūrį didinantys preparatai).

Antroji grupė:

• deguonies pernašą didinantys metodai;
• farmakologinės, cheminės ir fizinės manipuliacijos (pvz: kateterizavimas, šlapimo pakeitimas, inkstų ekskrecijos slopinimas);
• genų dopingas – genų ir jų dalių (arba) ląstelių naudojimas pajėgumui didinti.

Trečioji grupė:

• konkrečioms sporto šakoms išskirti draudžiami medikamentai bei metodai [4].

Dopingo kontrolė yra privaloma, norint profesionaliai sportuoti

Nuo pat ankstyvųjų žingsnių profesionalų sporte, atletai yra supažindinami su antidopingo politika ir draudžiamų preparatų vartojimo pasekmėmis. Mezgamas ryšys su sporto mokyklomis, federacijomis, jaunieji atletai supažindinami su tuo, kaip atliekama dopingo kontrolė. Lietuvoje dopingo kontrolę vykdo VŠĮ Lietuvos antidopingo agentūra.

Dopingo kontrolės principas yra gana elementarus: imami du mėginiai ir pažymimi A ir B raidėmis. Kad būtų išvengta galimų manipuliacijų, mėgintuvėliai turi specialius dangtelius. Jie uždaromi tik vieną kartą ir atidaromi tik nulaužiant. Rezultatai gaunami maždaug per 10 dienų nuo nusiuntimo. Tiesa, gaunami tik mėginio A rezultatai [5].

Jeigu šio mėginio rezultatas yra teigiamas ir dopingo jame rasta, renkamasi ar atidaryti ir B mėginį. Šis turi patvirtintį A mėginio rezultatą. Jeigu sportininkas dėl kokių nors priežasčių atsisako tikrintis, pasirodyti varžybose jis negali, o vengiant dopingo kontrolės, gali grėsti ir diskvalifikacija. Būtent taip nutiko ir mūsų šalies plaukikei, olimpinei čempionei Rūtai Meilutytei.

2019-ais Tarptautinė plaukimo federacija skyrė R. Meilutytei nuobaudą dėl to, jog tris kartus per dvyliką mėnesių praleido dopingo testų kontrolę [6]. Tuomet plaukikė buvo paskelbusi apie karjeros pabaigą, tačiau praėjusių metų pabaigoje vėl šoko į baseiną ir sėkmingai dalyvavo Lietuvos plaukimo čempionate.