„Drakula“ autoriaus Bramo Stokerio meilės laiškas Waltui Vitmanui mena, jog kiekvienas turi vidinį demoną

Stiprus ir sveikas vyras su vaiko norais – maistas sielai

Dar gerokai prieš tai, kuomet Williamas Jamesas – amerikiečių filosofas, psichologas – sukūrė sąmonės srauto sąvoką, Stokeris, kaip žinia, „paleido“ perdėm sentimentalų minčių srautą, besiliejantį per spalvingas emocijas, tokias kaip augantis individualumo pajautimas, besiribojantis su nuolaidžiavimu, trapiu nepasitikėjimu savimi ir visapusišku menininko dievinimu, persmelktu bemaž skausmingu (psichologiškai) intensyvumu [1].

Tiesa, trumpalaikę drąsos akimirką, Stokeris vis tik įstengė išsiųsti savo nepaprastą laišką, perteikiantį rašomojo stalo kompoziciją, „padengtą“ mūza [2]. Pastarasis – tuo metu dvidešimt aštuonerių metų, ir dargi pagaliau paskelbtas trijų apsakymų, pasirodžiusių keliuose anglų bei airių žurnaluose, autorius – rašė, jog iš tiesų vargu, ar Waltui Vitmanui jaučiasi svetimas, mat dar kelis metus prieš tai jis irgi ketino kai ką išsiųsti.

Stokeris, be kita ko, tarėsi padėjęs tuometiniam dievaičiui „kariauti“ su daugybe iš jo besišaipančių draugų, tapdamas priemone, darančia jo darbą žinomą daugeliui, taipogi pridurdamas, jog nenumano, ar Vitmanui patinka gauti laiškus, tačiau labai džiaugsis galėdamas siųsti naujienas apie savo pažįstamųjų mintis.

Nepaisant to, Stokerio vilkintas išsiųsti laiškas, atveriantis kuprą talžantį tiesumą, pabrėžė išankstinių nusistatymų siaurapročių vyrų klasėje „viršijimą“, kadangi jie, Dievaži, tikrai nenorėtų gauti laiško iš jaunesnio nepažįstamo žmogaus; žmogaus, gyvenančio erdvėje, nepalankioje dainuojamoms tiesoms bei pačio dainavimo manierai. Dėl šios radikalios abejonės, beje, ir kilo mintis apie sunykti bebaigiantį susidomėjimo atomą.

Ir visgi, minėtu atveju jis ryžosi (galbūt) sudeginti save, kad galėtų parašyti laišką, kuris, nepaisant visko, galiu jums pasakyti, gali pasitarnauti užsidegant pypkę, ar kitam niekšiškam tikslui. Kita vertus, tai paminėdamas Stokeris išbandė Walto nekantrumą, su džiugesiu tardamas, jog šį laišką tiesiu taikymu gali įmesti į ugnį (jei tik nori), bet jei taip įvyks, vyras nepatirs malonumo, gauto iš sakinių, vardan niekam tikusio impulso.

Žmogus, kuris yra tikras savo jėgomis, gali paskatinti kitus

Taigi, bene patys nuoširdžiausi žodžiai, kada nors „iškritę“ iš mirtingojo lūpų, yra santūri išpažintis – juk negali bijoti jėgų, kurių neturi. Ir jeigu nuėjote tokį ilgą kelią dėl kito asmens talento pripažinimo, galite kalbėti garsiai.

Neabejoju, jog jei būtume prieš to žmogaus veidą, kuris mums patinka, trokštume paspausti jam ranką. Žinoma, poetai, ko gero, kalba daug mažiau (turbūt), tačiau ilgainiui įmanoma atsikratyti lyginamojo santūrumo įpročio, kuris daugumai yra tapęs antrąja prigimtimi.

Taip, šiame amžiuje nė vienas vyras (moteris taip pat) netampa vertas vardo be pastangų – pančius paversti sparnais yra sudėtinga. Galiausiai vienintelis dalykas, kurio neretai tenka atsisakyti, yra išankstinis nusistatymas, ir, kol dar dorai nepažįstame – ar tai būtų keista skustagalvio kaimyno labo ryto formuluotė, ar atšiauri nepilnametės gyvenimo idilė – jokio išvadų „krovinio“ mesti už borto nevalia.

Kliaunantis minėtu atidumo metodu, Stokeris, galima sakyti, nesikreipė į Waltą Vitmaną jokia forma, nes buvo įsitikinęs, jog pastarasis tam tikru mastu nemėgsta įprastinių raidžių. Kitaip tariant, jis rašė jam kitaip, nes matė šio vyro išskirtinumą.

Sakydamas, kad neturi jokių pretenzijų į literatūrinę brolybę, Stokeris tvirtino, jog jo dievaičio žodžiai atspindi jo paties sielą ir visai nesvarbu, kad kitados du vyrukai kolegijoje (vienas iš jų turėjo Vitmano knygą), skaitydami kai kurias jos ištraukas juokėsi (jie, beje, pasirinko tik tas citatas, kurios buvo labiausiai svetimos britų ausiai).

Stokeris dargi reiškė padėką už daugybę laimingų valandų, skaitant Vitmano eilėraščius vakarais, kuriuose apsižvalgęs nematė absoliučiai jokių žmogaus gyvybės ženklų, išskyrus laivus, išplaukiančius į jūrą, – taip jis mylėjo poeziją, jog net kartais tam tikra frazė atitolindavo nuo supančio pasaulio, leisdama atsidurti idealioje žemėje, menančioje tikrovę labiau, nei bet kuris siautulingas miestas.

„Tiesiausias“ laimės apibrėžimas tikrai egzistuoja

Nesakau, jog reikia ryžtis šuoliui per Atlantą, kad siela ištintų nuo žodžių ar, tiksliau, minčių, tačiau būti nuoširdžiam – ar rašant laišką popiežiui, ar skaičiuojant centus krapų ryšulėliui – „apsimoka“.

Sunku nesusimąstyti, ką Stokeris turėjo omenyje laiške sakydamas „mano rūšis“: galbūt tai buvo „tie“, kurie yra apsemti poetiškumo bei valdomi giliausių gamtos tiesų, bet galbūt ir „tie“, kuriuos visuomenė išstūmė ir padarė nematomais dėl to, jog jų širdis pernelyg nepaisė susitarimų.

Galų gale, greičiausiai Vitmano eilėraščių dovana jam, be grožio ir poetinės tiesos žavesio, buvo didžiausia pasisekimas, kurį meno kūrinys gali suteikti savo žiūrovui – dovana būti matomam.

Tiesa, maždaug po trijų savaičių – pagal transatlantinio pašto standartus – Vitmanas atsakė į gerbėjo laišką iš Naujojo Džersio miškų iškart po to, kai atsigavo po paralyžinio insulto, dėl kurio jis kurį laiką buvo neįgalus, sakydamas, kad laiškas jam neva labai patikęs.

Kai jaunasis Stokeris savo ruožtu „išgirdo“ šį literatūrinį herojų, turbūt labai susijaudino. Tačiau gali būti, kad susirašinėjimas abiem buvo tarsi transformuojantis egzistencinis tonikas, keliantis protą bei dvasią į poetines aukštumas (ir ne tik). Kitaip tariant, akivaizdu, kad asmeninėje meilėje, glamonėse ir užuojautos bei draugystės magnetiniame potvynyje yra kažkas, kas daro pasaulį geresniu, nei visi vaistai kartu sudėjus.