Ekonomikos augimo prognozės žaibiškai susitraukė – grįžtant į kadienybę Lietuvos laukia skausmingas smūgis

Kitąmet prognozuojamas dar ženklesnis ekonomikos augimo lėtėjimas

Lietuvos bankas (LB) prognozuoja, kad ekonominio ledkalnio viršūnė Lietuvai – jau čia pat. Tuoj pasieksime infliacijos piką ir jau visai netrukus jis esą pradės kristi. Visgi, jau ateinančiais metais ekonomikos augimo tempai nebebus tokie greiti, o ekonomikos augimo prognozės sumažintos nuo 3,4 iki 0,9 proc. LB valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus neslepia, kad tai labiausiai susiję su vangesniu namų ūkių vartojimu. Tačiau infliacija – ne vienintelė problema, su kuria susiduriama. Žurnalistas Vidas Rachlevičius nevynioja žodžių į vatą ir kerta, kad pasibaigus karui Ukrainoje ir nukritus teatro užsklandai pamatysime dar ne to.

G. Šimkus teigė, kad šių metų pirmojo pusmečio augimas buvo didesnis, nei tikėtasi. Visgi, antrojo pusmečio prognozės gerokai liūdnesnės. Anot jo, tai veikia kaip „vienas kitą kompensuojantys veiksniai“ [1].

„Tai daugiausiai susiję su prastesne namų ūkių vartojimo raida“, – aiškino G. Šimkus [1].

Tačiau darbo rinkoje susiduriama su įdomia situacija – jaučiamas darbuotojų stygius, o nedarbas sumažėjo iki 5,2 proc. Prognozuojama, kad trūkstant darbuotojų, toliau kils ir vidutinis darbo užmokestis, tačiau ateinančiais metais šie tempai lėtės. Numatoma, kad vidutinio darbo užmokesčio (VDU) didėjimas šiemet sieks 12,7 proc., o jau 2023 m. – 8,7 proc., jei minimali alga, kaip planuojama, kils 15 proc.

Antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis atlyginimas į rankas pasiekė 1 116,2 eurus [2]. Pirmąjį metų ketvirtį jis siekė 1 087,4 Eur.

Kainų augimas jau greitai pasieks savo piką?

Nors jau kurį laiką kartas nuo karto girdime prognozes apie tai, kad jau tuoj pasieksime kainų piką, galiausiai ekspertai šį terminą vis linkę pastumti į vėlesnį laiką. Ir stumiasi šis terminas jau daugiau nei pusmetį, o kaip nepasiektas pikas, taip nepasiektas.

Visgi, LB valdybos pirmininkas nevengė pasidalinti savo prognoze. Pasak jo, kainų augimo tempas jau artėja prie savo viršūnės, tačiau tuo pačiu atkreipė dėmesį, kad greito infliacijos kritimo tikėtis taip pat nereikėtų [1].

Remiantis LB įžvalgomis, šiemet infliacija sieks 18,3 proc., tačiau jos augimas esą jau pradeda slopti ir kitąmet turėtų sudaryti 8,4 proc.

O štai rugpjūtį infliacija Lietuvoje dar labiau šoktelėjo į viršų ir jau pasiekė 22,4 proc. (liepą buvo 21,6 proc.) [3].

Įtakos kainų augimui turi ne tik aukštos energijos kainos, bet ir pastaraisiais mėnesiais brangę maisto produktai.

LB duomenimis, rugpjūtį maistas kainavo 30 proc. daugiau, nei prieš metus.

Nėra pagrindo tikėtis greito palūkanų mažinimo

Bankas „Swedbank“, išanalizavęs rugpjūčio mėnesio finansų rinkas, taip pat neskubėjo pateikti teigiamų prognozių. Skelbiama, kad rugpjūtį pagrindiniai centriniai bankai nesvarstė palūkanų normų pokyčių [5]. Visgi, esą buvo paskelbta keletas JAV Federalinės rezervų sistemos (FED) narių komentarų, kad dabartinis infliacijos lygis netenkina.

„Negalima atmesti galimybės, kad rugsėjį palūkanų norma bus padidinta 75 baziniais punktais, ir kol kas nėra pagrindo tikėtis greito palūkanų normų mažinimo 2023 metais. Labai tikėtina, kad darbo rinka dar ilgai išliks stipri ir tai nebus priežastis keisti palūkanų didinimo politiką“, – skelbiama „Swedbank“ išplatintame pranešime [5].

Visgi, ekonomikos augimo prognozės išlieka labai miglotos, o Europos neabejotinai laukia ir sunki žiema dėl galimo nepakankamo dujų tiekimo ir su tuo susijusių aukštų kainų.

Pastebima, kad JAV vartojimas vis dar yra didelis, o nedarbo lygis yra mažas, todėl recesija yra galima ir tikėtina, tačiau ji dar esą neprasidėjo.

Laukia skaudus ir greitas smūgis

Tačiau kiek kitaip į situaciją žvelgia žurnalistas V. Rachlevičius. Jo nuomone, visi veiksniai, su kuriais dabar susiduriama (įskaitant ir valdančiųjų neveiksnumą) galiausiai susikraus į vieną ir sparčiu tempu rėšis į mus visus it asteroidas. Viskas atrodo ne taip baisu, kol visuomenė maitinama „duona ir žaidimais“ – kitaip tariant, dabar visuomenė taip įsijautusi į karą Ukrainoje, kad nė nepastebi ją supančių problemų [4].

Pasak V. Rachlevičiaus, karas Ukrainoje tampa puikiu pretekstu ir valdantiesiems pateisinti savo neveiksnumą ir plano krizei suvaldyti neturėjimą. Būtent karui prasidėjus, žmonių kontrolė ir madų diktavimas pasirodė visu „gražumu“ – valdantieji puolė žmonėms nurodinėti, į kuriuos renginius ir koncertus eiti, o kurių – privengti.

„Tokiomis aplinkybėmis labai tinka žinomas sero W. Churchillio posakis: „Jei visa šalis neprieštaravo, kad ją valdytų tironas, dėl to negalima kaltinti tik tirono“, – rėžė V. Rachlevičius [4].

O štai, dabartiniai valdantieji pasižymi viena ypatinga savybe – dėmesio nukreipimu nuo akį rėžiančių problemų, kurios didžiąja dalimi, pasak straipsnio autoriaus, kilo iš jų vangumo. O štai dabar puikus pretekstas dėmesio nukreipimui yra karas Ukrainoje. Bet kuris, išdrįsęs kritikuoti Vyriausybę, gauna „vatniko“ etiketę, o kadangi juo būti yra gėdinga, iškart nurimsta.

Pasak V. Rachlevičiaus, jau susiformavo savotiška „sekta“, kuri vadovaujasi šūkiu: „Svarbiausia karas Ukrainoje, o Lietuvoje – nors ir tvanas!“. Autorius pastebi, kad žmogiškumo valdžios įvaizdžiui nepriduoda ir iš premjerės Ingridos Šimonytės lūpų išskriejusi sparnuota frazė apie energetikos krizę: „Kas blogiausio šią žiemą beįvyktų, greičiausiai nebus net arti taip blogai, kaip žiema Ukrainoje.“

Problemos rėšis į žemę visu greičiu it asteroidas

Tačiau kai pasibaigs karas Ukrainoje, valstybinės problemos bus kaipmat apnuogintos. Pasak V. Rachlevičiaus, daugelis, kurie dabar įsijautę į „kariavimą“ dieną ir naktį, patirs potrauminį streso sutrikimą.

„Kai emocijų kartelė taip aukštai iškelta ir kasdien reikia vis daugiau „savų priešų kraujo“, nuleisti ją ir grįžti į normalų gyvenimą nebus lengva. Su kuo kariauti, kur „vatnikai“ ir Kremliaus agentai? Išsisklaidžius Lietuvoje nevykstančio karo dūmams, nemažai jo dalyvių pamatys, kad už lango – baisus ekonomikos nuosmukis, masiniai bankrotai ir nedarbas, infliacija, praryjanti didelę dalį žmonių pinigų. Tai kaip tą lietuvišką PTSS pavadinsime? Gal „vatnikų“ medžiotojo sindromas?“, – rėžė straipsnio autorius [4].