Emocijų sūkuryje dreifuojantis šedevras: Šekspyro Hamletas yra literatūros Everestas

Hamletas nusipelno nemenkų pagyrimų, siūlydamas giliausias įžvalgas apie žmogų bei jo prigimtį

Daugelis iš mūsų neretai kalbame apie netinkamą kitų elgesį, į kurį turėtume sureaguoti, bet nerandame savyje jėgų, dėl ko neveiklumas sukelia dar daugiau nerimo. Visgi įvykiai tęsiasi – kaip visada – ir viskas baigiasi blogiau nei tuo atveju, jei būtumėte ką nors darę iš pradžių. Galbūt. Kita vertus, turbūt mes kvaili, arba taip atrodo būdas „susitvarkyti“.

Nors ir žinome apie bėdas, susijusias su meile, pavydu bei ambicijomis, didžiausias sielvartas pasireiškia tuo, jog kartas nuo karto nesiimame veiksmų, kai to reikalauja situacija – tiesiog būname bailiais. Esu tikra, kad daugelis iš mūsų būtent taip ir vertiname savo gyvenimą. Štai kodėl Hamletas, vaizduojantis šią neveiklumo būseną, yra literatūros Everestas.

Kalbant apie minėtą pjesę, pirmoje jos scenoje senojo karaliaus Hamleto vaiduoklis tyliai pasirodo Hamleto draugui Horacijui [1]. Taigi, garsiojo Hamleto neveiklumo kontrapunktas vaiduoklio pavidalu persekioja spektaklį, kol netrukus sužinome, jog senasis karalius yra miręs jau du mėnesius ir kad Hamleto motina Gertrūda skubiai ištekėjo už naujojo karaliaus, Hamleto dėdės Klaudijaus.

Hamleto tėvo vaiduoklis, besivaidenantis savo sūnui, šį kartą tvirtina, jog jį nužudė – nunuodijo – Klaudijus, ir ragina Hamletą atkeršyti už pastarojo mirtį. Bet vis labiau nerimaujantis princas nežino, ar vaiduoklis išvis kalbėjo tiesą. Galimybė atsiranda tada, kai keliaudamas susitikti su mama jis sutinka besimeldžiantį Klaudijų. Tačiau Hamletas yra apimtas abejonių dėl galimo brutalių veiksmų įgyvendinimo.

Ne tik Simpsonų filmuke, atkartojančiame scenarijų, bet ir pačioje pjesėje įvyksta tai, ko sūnus nesitikėjo ir neplanavo – ginčydamasis su motina dėl jos skubių vedybų, jis peiliu smeigia į Polonijų (moters, su kuria bendravo, tėvą), kuris buvo pasodintas už užuolaidos, kad jį šnipinėtų [2].

Polonijaus sūnus Laertesas nori atkeršyti už savo tėvą. Ir, skirtingai nei Hamletas, jis pradeda veikti. Galiausiai vyrai pradeda kovoti. Tuo tarpu Hamleto mama netyčia išgeria užnuodytą gėrimą, skirtą jos sūnui, ir miršta. Kaip miršta ir visi kiti. (Pietų parkas taipogi efektyviai reprezentuoja paskutinę sceną.)

Hamleto kova iliustruojama garsiausia Šekspyro kalba: „Būti ar nebūti“

„Būti ar nebūti“ skamba daugiau mažiau dviprasmiškai. Savo monologe Hamletas dargi ganėtinai įnirtingai priekaištauja sau dėl neveiklumo ir klausia: „Ar aš tikrai esu bailys?

Šekspyro pjesė įsidėmėtina dar ir todėl, jog pasakoja apie žmogų, kuris, remdamasis neva ilgalaike herojaus kelionės samprata, atsisako kvietimo į nuotykius. Ir iš tikrųjų, tiek daug istorijų, kurias girdime, apima kažkokius herojiškus ieškojimus, kuriems iš pradžių priešinamasi; kurių baiminamasi.

Galime žvilgtelėti į filmą „Žiedų valdovas“, – abu pagrindiniai herojai galiausiai nugali blogį. Ir nors patirtis juos pakeičia (ne visiškai į gerąją pusę), nujaučiama, kad atsisakius dalyvauti būtų buvę dar blogiau [3].

Taigi, Hamleto neveiklumas tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia aštuonias mirtis, įskaitant jo paties. Jei būtų pasielgęs kitaip, tikriausiai būtų miręs tik Klaudijus.

Nepaisant to, istorijos moralas yra toks, jog veiksme yra rizika, tačiau didesnė rizika yra neveiklumas. Trumpiau tariant, konkretus veiksmas nemaloniose situacijose yra mažesnė blogybė iš dviejų galimų.

Kita vertus, galbūt tai visai ne moralas. Galbūt pjesė ne ragina žiūrovus imtis veiksmų, o užduoda gilesnius klausimus, tokius kaip, pavyzdžiui: ką mums reiškia peržengti slenkstį (ribą), skiriantį protą nuo valdžios?; ką mums reiškia „paleisti“ protą ir smogti pabaisai?

Taip, protas apeliuoja į principus. Jis neabejotinai apeliuoja ir į kitų gebėjimą mąstyti, nors įstatymo vykdymo į savo rankas neima. Bet kas, jeigu kartais išties naudinga „atsisakyti“ proto bei smogti viską aplinkui ketinančiai uzurpuoti jėgai? Ar galime nors kartą pasikliauti perdėm drąsiu ir neįprastu sprendimu?

Hamletas įkūnija mūsų vidines kovas

Tiesa ta, kad pjesės patrauklumas taip pat slypi antraeilių personažų, tokių kaip Ofelija, Polonijus ir neatsiejami Rozenkrancas bei Gildenšternas (Hamleto draugai iš universiteto), gilumoje. Pjesė, be kita ko, yra gundomai mįslinga: nesame tikri, ar Hamleto motina prisidėjo prie senojo karaliaus nužudymo, ar Polonijus tikrai kvailys, ar Hamletas neteko proto ir pan. Kita vertus, kur paslaptys, ten ir detektyviniais etiudais paremtos patirtys.

Akivaizdu, jog Hamletas pasirodo visur Vakarų kultūroje – ne tik Simpsonuose bei Pietų parke. Atsižvelgiant į problemas, kurias Hamletas patiria su tėvu ir motina, nenuostabu, kad kone visoje istorijoje įžvelgiame emocingus kontrastus. Tarkim, Ofelija, kuri susiduria su mirtimi pasibaigusia tragedija, yra mažiau aptariama nei Hamletas, nepaisant įtikinamos kovos bei puikių eilučių („mes žinome, kas esame, bet nežinome, kas galime būti“), minimų ir Elioto knygoje.

Taigi, „memento mori“ – lotynų kalbos posakis, primenantis, kad žmogus yra mirtingas – pjesėje reiškia išties daug: visa tai, mano akimis, labiausiai pasireiškia tamsioje kapinių scenoje – kruvinoje sekoje, nedaugžodžiaujant priartėjusiose prie bene kiekvieno charakterio, ir tai yra viena iš juodžiausių akimirkų, tapusių humoru duobių kasėjams.

Nepaisant to, kad tyrinėjami rimčiausi žmogaus būklės aspektai, Šekspyras šiuo „memento mori“ primena mums, jog egzistencija turi kažką panašaus į kosminį pokštą, kurio eigoje būtina rinkti taškus arba nejučia susišluoti nuostolius.