ES nori būti nepriklausoma gynybos srityje, bet kasmet perka tūkstančius ginklų iš JAV

D. Trumpui tylint dėl palaikymo, NATO toliau skiria milijardus eurų Ukrainos gynybai

Nors Europos Sąjunga ir NATO šalys viešai deklaruoja siekį stiprinti karinę nepriklausomybę, realybė išlieka priešinga — didžioji dalis gynybos įrangos, naudojamos visoje Europoje, vis dar yra amerikietiškos kilmės.

Naujausias „The Guardian“ atliktas ginkluotės analizės tyrimas atskleidžia, kad Europos kariuomenės tiek oro gynybos, tiek sausumos pajėgumais remiasi Jungtinėse Valstijose pagaminta technika — nuo naikintuvų iki raketinių sistemų ir šarvuočių [1].

Prieš NATO viršūnių susitikimą Hagoje, kuriame svarstomas šalių įsipareigojimas didinti gynybos išlaidas iki 5 proc. BVP, akivaizdu: nors tai laikoma Donaldo Trumpo diplomatiniu laimėjimu, gilėjanti priklausomybė nuo JAV kelia klausimus dėl pačios Europos saugumo architektūros tvarumo.

„Nesiklauskime, ką Amerika gali padaryti dėl mūsų saugumo — paklauskime savęs, ką mes galime padaryti dėl jo“, dar metų pradžioje pareiškė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.

Europos ginkluotė — amerikietiška, brangi ir sunkiai pakeičiama

Daugiau nei 46 proc. visų Europos naikintuvų yra pagaminti JAV. JAV taip pat tiekia daugiau nei 40 proc. žemynui naudojamų priešlėktuvinių raketų sistemų. Panaši priklausomybė stebima ir kitų tipų ginkluotėje — šarvuotoje technikoje, artilerijoje ir net raketose. Per pastaruosius penkerius metus ES, Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Šveicarija įsigijo iš JAV daugiau nei 15 000 raketų, 2 400 šarvuočių ir 340 orlaivių.

„Tai ne tik kiekis, bet ir kokybė“, pastebi gynybos ekspertas Camille Grand. Pavyzdžiui, naikintuvas F-35 Lightning II laikomas šiuolaikinės karinės aviacijos viršūne. Nors Europoje kuriami alternatyvūs modeliai, tokie kaip Eurofighter Typhoon ar prancūziškasis Rafale, jų naudojimas ribotas ir nė vienas neprilygsta F-35 galimybėms [2].

Toks technologinis atotrūkis verčia net didžiąsias Europos valstybes, Vokietiją, Italiją, net Jungtinę Karalystę, toliau pirkti iš JAV, o ne kurti bendrą europietišką alternatyvą. Amerikietiška ginkluotė Europoje įsitvirtinusi ne tik dėl karinių parametrų, bet ir dėl su ja susijusių sistemų: palydovinio sekimo, saugaus ryšio kanalų, ankstyvojo perspėjimo sistemų.

JAV sandoriai dažnai įtraukia šalis į platesnes operacines struktūras, todėl atgrasymas tampa efektyvesnis — bet tuo pačiu ir priklausomesnis nuo Vašingtono valios.

„Daug kas Europoje klaidingai mano, kad JAV yra tarsi ginklų prekybos centras, kur viskas prieinama“, pažymi Camille Grand. „Tačiau realybėje įsigijimo eilės ilgos, konkurencija didelė — pirmenybė teikiama JAV kariuomenei, o paskui eina sąjungininkai.“

Tokia priklausomybė tapo ypač akivaizdi po to, kai D. Trumpas šių metų kovą sustabdė karinės pagalbos Ukrainai siuntas ir apribojo žvalgybos dalijimąsi. Dar daugiau nerimo sukėlė jo užuominos, kad Europai galėtų būti parduodami „silpnesni“ naikintuvų modeliai.

Bandymai keisti situaciją — vangūs ir susiskaldę

Europos Komisija šių metų kovą pristatė 150 mlrd. eurų vertės paskolų paketą „Saugumo veiksmų planas Europai“ (SAFE), kuris turėtų paskatinti ginklų pirkimus iš ES gamintojų. Tačiau kritikai pastebi — nors tai žingsnis į priekį, realaus proveržio dar nematyti. Dauguma šalių vis dar mieliau perka iš JAV arba net Pietų Korėjos bei Izraelio nei iš ES kaimynų.

Tarp skeptiškai nusiteikusių narių — Vengrija ir Italija. Viktor Orbánas kritikavo SAFE kaip pavojų nacionaliniam suverenumui ir ES skolų augimui. Tačiau vis daugiau lyderių atvirai įvardija — priklausomybė nuo JAV ginkluotės yra strateginės nepriklausomybės stoka.

„Dabar Europos suverenitetas ne Briuselyje, o Vašingtone“, sako Guntramas Wolffas iš Bruegel instituto.

Istoriškai Europos šalys vengė dalytis kariniu pajėgumu, saugodamos savo gynybos pramonės interesus ir nacionalinį saugumą. Tačiau šiandien vis aiškiau — nei viena šalis, net Vokietija ar Prancūzija, viena negali sukurti tokio kalibro sistemų kaip F-35.

Jungtinės investicijos, bendri projektai ir koordinuota gamyba tampa ne tik racionaliu, bet ir būtinu sprendimu, jei Europa nori būti gynybiškai savarankiška. Kol kas, kaip rodo skaičiai, tai vis dar svajonė. Europa moka už ginklus, bet ne už nepriklausomybę.