Filmo „Užkeikimas“ namas buvo parduotas už stulbinančią pinigų sumą

Filmo „Užkeikimas“ („The Conjuring“) namas buvo pardavinėjamas už 1,5 mln. USD

Nors filmų serijų seka, kaip žinia, akcentuoja išgalvotą Perronų šeimos gyvenimą ir perdėm įtemptą laiką su paranormalių reiškinių tyrėjais Edu bei Lorraine Warren, faktai, grindžiantys pagrindinę siužeto idėją (liniją) – su malonumu pranešu – yra grįsti tikrais įvykiais [1]. Žinoma, Rodo salos sodyba, esanti Burrillville, nebuvo rodoma filmuose, tačiau ne paslaptis, jog joje kitados gyveno tikra Perronų šeima, kurią, kaip teigiama, metų metus persekiojo „laukiniai“ ir sunkiai nupasakojami paranormalūs reiškiniai.

Derėtų paminėti ir tai, kad Rodo salos namas datuojamas dar maždaug 1826 m., o ne per seniausiai dargi buvo parduotas už 27 procentais didesnę sumą nei pirminė prašoma kaina (už 1,52 mln. USD) nuo tada, kai tik pasirodė rinkoje. Kitaip sakant, žmonės jo trokšte troško – paklausa, švelniai tariant, buvo milžiniška.

Ir štai, akivaizdu, jog namas turi ne tik žmogžudysčių, bet ir prievartavimų, savižudybių bei gyventojus lankančių ir šiurpą keliančių vaiduokliškų figūrų istoriją, kuria žavisi (arba baisisi) daugelis [2].

„Marš“ į vieną kambarį

Tiesa ta, kad kuomet šio nekilnojamo turto pardavėjai – Jenn ir Cory Heinzenai – pirmą kartą persikėlė gyventi į gana kraupią mitais (ir ne tik) apkarstytą vietą, jie pasakojo „Wall Street Journal“ netgi keturis mėnesius gyvenę tik viename kambaryje (darau išvadą, kad tai nebuvo pačios jaukiausios akimirkos jų gyvenime).

Be kita ko, pastarieji teigė, jog toks neva kuklus gestas buvo it pagarbos dvasioms ženklas, leidęs joms prie jų „priprasti“, užuot tiesiog įsiveržus ir užėmus namą. Vis dėlto atrodo, kad dramatiškų bei kraują stingdančių atgarsių neužteko, jog statinys atbaidytų naująjį savininką, kuris, kaip minėta anksčiau, už tai sumokėjo daugiau nei prašoma.

Nekilnojamas turtas anuomet būdavo išnuomojamas paranormalių reiškinių tyrėjams ir svečiams

Nepaisant to, jog senesniais laikais siaubo namas buvo orientuotas į specifinių pramogų plėtojimą, manoma, kad jis vis tik yra parduotas Bostono nekilnojamojo turto vystytojai Jacqueline Nuñez, kuri neva turėjo patenkinti vieną esminį pardavėjų prašymą: negyventi name išimtinai savo labui. Atsižvelgdama į šią sąlygą, moteris, kaip žinia, planuoja organizuoti viešus renginius, dargi pridurdama, jog neturi absoliučiai jokios „siaubo namų baimės“ [3].

Detaliau kalbant apie vienos mistiškiausių istorijų fragmentus, greičiausiai daugelis yra girdėję, jog praėjusiais metais kalbėdama su „Providence Journal“, Andrea Perron iš tikrosios Perronų šeimos, kuriai anuo metu buvo 12 metų, atsikraustė į namą su tėvais bei dar keturiomis seserimis (visai kaip „Užkeikimas“ kino juostoje). Tuo tarpu pasakodama apie ten vykusias bauginančias „scenas“, pastaroji tvirtino, kad jos motina šiame pastate buvo puolama netgi 10 metų.

Tiesa, iš pradžių Andrea šeima netikėjo vaiduokliais. Tačiau kuomet 1971 m. sausio 11 d. jie apsigyveno šiame name, pradėjo dėtis išties keisti įvykiai: visa šeima esą matė dvasių apsireiškimą, kuris atrodė tikras – be jokios abejonės. Negana to, Andrea su dvasiomis „susidraugavo“ jau nuo pat pradžių. Aišku, ją kankino baimė, kadangi savomis akimis regėjo, kas vyksta su jos mama ir likusiais šeimos nariais, tačiau miegoti neleidžiančia fobija visa tai, laimei, nevirto.

Visgi šeima paliko sodybą kai Andreai buvo 21 metai, nors ji dar ilgą laiko po to jausdavo trauką grįžti į namą, kartkartėmis girdėdama pašnibždomis tariamus žodžius: „Grįžk namo“. Kita vertus, skausmingų gijų, ko gero, taip lengvai nenukirpsi, – šis jausmas ją tiesiog persekioja, na, arba jai „visu ūgiu“ priklauso.