G. Akelaitis, J. Sejonienė ir medikų cenzūra Lietuvoje

Kokia pačios Seimo narės J. Sejonienės nuomonė apie tai [1]?

Nepateikdamas mokslo grįstų argumentų, o pateikdamas tik savo asmeninę nuomonę žmogus turi suprasti, kad jis daro poveikį. Gydytojo viešai pateikti argumentai visų pirma yra dezinformacija ir yra labai kontraversiški, antra, pandemijos metu jie kelia sumaištį visuomenėje. To nepateisinu nei profesine, nei politine prasme,– teigė J. Sejonienė.

Tai, kad vakcinos nėra pilnai ištirtos ir Lietuvoje pilnai neaprobuotos, yra asmeninė nuomonė? Ne.

Ar tai daro įtaką? Taip, daro.

Tai nuomonė? Ne, tai faktai.

O kuo skiriasi nuomonė ir faktai, nesuprantantiems paaiškinti sunku, o suprantantiems – nereikalinga. Todėl iškelkime pagrindinį klausimą – kuo skiriasi patogūs faktai nuo nepatogių?

Nepatogūs faktai šiandien vadinami naujadaru – „melagiena“ arba tiesiog dezinformacija ir visuomenės klaidinimu.

Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas [2] dezinformaciją apibrėžia kaip tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją.

Ar 40 metų darbinės patirties turintis gydytojas, pergyvenęs ne vieną režimo ir medikamentų taikymo rekomendacijų pasikeitimą, neturi teisės abejoti eksperimentine vakcina? Šios istorijos viešinimas skamba kaip perspėjimas ir kitiems medikams – „tylėkite, nes ir jus tuoj ant kilimėlio pakviesime ir nubausime už kalbėjimą“. Todėl net neabejojame, kad šie turėtų daug ką papasakoti, tačiau iš baimės būti nubausti ir atleisti iš pareigų – tyli.

Tarsi mainais už medikų tylą J. Sejonienė yra pasiūliusi atleidimą už jų klaidas

Mirusio paauglio tėvų teigimu, skundimui daromos kliūtys, Kauno Klinikos atsisakė pateikti reikiamus dokumentus, susijusius su darbuotojų grafiku ir pareigomis. Berniuko tėvai dar tuomet teigė teisybės ieškoję ir LR Sveikatos ministerijoje, ir net kreipęsi į Vaiko teisių kontrolierę, tačiau išgirdę tą patį atsakymą – kreiptis į Teismą nustatyta tvarka [4].

O ar pamenate kiekvieną Lietuvos tėvelį ir mamytę sujaudinusią istoriją apie nei metų neturintį berniuką, kuriam per klaidą Kauno Klinikose buvo suleistas kalis ir mažylis mirė? Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna, bet tada neapsakomai skaudėjo stebint beviltišką tėvų kovą už teisybę. O svarbiausia, kad jie žinojo, kaip ir kodėl tai nutiko, bet vis tiek kiekviename žingsnyje turėjo įrodinėti ir kovoti. Įsivaizduokime, o jei būtų karantinas ir vaikas dėl kažkokių priežasčių gulėtų skyriuje vienas ir jį netikėtai ištiktų mirtis?

Blankus kaip rytinis rūkas būtų artimųjų šansas ne tik kažką įrodyti, bet ir sužinoti, kas apskritai nutiko. Taigi akivaizdu, kad jau tada, kuomet nebuvo panašaus teisinio ribojimo, medikų kaltė buvo sunkiai įrodoma. O kas atsakys tuomet už pirmosios būtinosios pagalbos nesuteikimą, kai žmogus dėl medikų aplaidumo mirs? Kas atsakys už tokius atvejus, kuomet nuotoliniu būdu konsultuojamam pacientui skundžiantis neįprastais skausmais, gydytojai tikina, esą užteks „Ibumetin“, o vėliau paaiškėja, kad žmogui jau IV stadijos vėžys ir kelio atgal nebėra?

Ši pandemija gali būti puikus pretekstas maskuoti problemoms ligoninėse – lankyti artimųjų negalima, o dar siūloma tokia pataisa – kas garantuos, kad ligoniai buvo tikrai gydyti? Ar demokratine save skelbianti valstybė gali veikti tokiu principu: medikus nuo jų klaidų atleisti, o kalbėti uždrausti?

Lietuvos bioetikos komitetas – visai kitos paskirties

O kaip save pristato Lietuvos bioetikos komitetas? Kaip matome, pagrindinė jo veikla yra šviesti specialistus bei visuomenę apie moralines problemas bei saugoti asmenų, dalyvaujančių biomedicininiuose tyrimuose, teises ir atlikti biomedicininių tyrimų protokolų mokslinę etinę ekspertizę [5].

Tai komitetas, kuris suinteresuotas būtent visų Lietuvos piliečių teisėmis, kurie dalyvauja eksperimentinės vakcinos skiepijime, turėtų nubausti gydytoją, kuris šio eksperimento rezultatų, jam dar nesibaigus, neįvertino teigiamai, kaip kad, panašu, reikalavo jo „vadovybė“.

O ar tai nėra vienas iš komiteto veiklos sričių neatitikimų? Kaip antai pirma veiklos sritis, teigianti, kad [5] teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, turi būti užtikrinama pacientų teisių ir orumo apsauga. Ar jau nebegalioja LR Konstitucijoje nurodytas 5 straipsnis [6], pagal kurį kiekvienas asmuo turi teisę rinkti ir skelbti informaciją ir ja dalintis visuomenės informavimo priemonėse [7], juolab, kad:

Niekas negali būti verčiamas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, platinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų informaciją.

Taigi, ar jau galime kelti klausimą - ar tai - cenzūros įvedimo šalyje pradžia? O gal klystame, gal tai jau nebe pradžia, o įsismarkavęs ir nusilėbavęs vakarėlis, pagaliau sulaukęs ir žiniasklaidos dėmesio? Ar cenzūros įvedimas šalyje nėra didžiausias demokratijos priešas, kurios pagrindinis veiklos principas yra laisvė reikšti savo nuomonę ir nebūti už tai persekiojamam?

Papildyta 2021-04-28

Bioetikos komitetas kreipėsi į patį G. Akelaitį, kad šis pasiaiškintų savo viešai išsakytų minčių esmę. G. Akelaitis net ir spaudžiamas į kampą nepasidavė ir teigė, kad tai yra ir buvo jo nuomonė. Po tokio atsakymo buvo kreiptasi į Lietuvos ortopedų traumatologų draugiją, kuri medikui pagrūmojo pirštu ir rekomendavo ateityje taip nebesielgti [8]:

Visuomenėje gydytojų pasisakymai vertinami kaip svarbūs ir patikimi, nes kyla iš medicininio išsilavinimo, profesinės patirties, todėl turi būti pateikiami apgalvotai ir dėmesingai, vengiant subjektyvaus vertinimo", – rašte nurodo Bioetikos komitetas. Komitetas rekomendavo gydytojui ateityje vengti pasisakymų, skatinančių visuomenės nepasitikėjimą skiepais. „Siekdami išvengti panašių situacijų ateityje, rekomenduojame jums vengti viešų pasisakymų, kurie prieštarauja šiuolaikinės medicinos žinioms, yra klaidinantys, skatinantys visuomenės nepasitikėjimą medicinos mokslu ir medikų bendruomene.