Giedrius Drukteinis laidoje „Riba“: gyvenime yra pernelyg daug fikcijos – ir aš norėjau tai pakeisti

Jaunimas užduoda toną visuomenėje, vyresniesiems dingstant iš autoriteto sąrašų

Tradicinės ir modernios elgesio bei komunikacijos normos yra nuolatinės kaitos procese, apibrėždamos bendravimo su aplinka ir vieni kitais taisykles. Tačiau Giedrius Drukteinis – vienas ryškiausių Lietuvos etiketo ir komunikacijos ekspertų, reiškia nusivylimą dėl to, kad prieš keliasdešimt metų tokie žodžiai kaip „pyst“, „blemba“, „nafik“, „šikna“ rėžė ausį, tačiau dabar jie tapo norma net ir televizijoje. Visgi, pastarasis tikras: mes savo gyvenime mokomės tik iš geresnių už save, tad tobulėjimas turėtų būti neatsiejamas kasdienybės pranašas.

Laikams besikeičiant, G. Drukteinis fiksuoja ir etiketo transformacijas, pasireikšiančias tiek geopolitinių įvykių kontekste, tiek į kasdienybę besiveržiančių technologijų vėjų spąstuose. Todėl svarsto, kaipgi pasikeis kartų bendravimas ateityje.

Vyras tikina visuomet norėjęs plėtoti tą veiklą, apie kurią nežino (beveik) niekas. Ši aplinkybė pastarąjį paskatino atsiraitoti rankoves ir atlikti unikalią ekspertizę, kurią kvestionuoja labai mažai žmonių. Kitaip tariant, jam knietėjo, kodėl žmonės, nors yra apsikrovę knygomis ir filmais, neišmoksta elgtis taip, kaip pridera.

Nuo tos akimirkos Drukteiniui atsivėrė gausos keliai ir iki šiol nepatirti nuotykiai.

Vyras atvirauja, kad nors žmonės lyg ir sąmoningėja, yra ir kita medalio pusė, apie kurią šneka nedaugelis. Ramybės jam neduoda į pasaulį atkeliaujantis liberalizmas, kuris yra suvokiamas bemaž iškreiptai. Dėl to mūsų visuomenė esą nevengia elgtis chamiškai, grubiai, ir to rezultate matome, jog net ir tarpusavyje pažįstami žmonės vienas kitam nebepasako „labas“.

Savo kalboje išbraukę žodį „jūs“, mes pasidarėme vienas kito tarnais

Mes gana dažnai pamirštame, ką reiškia būti mandagiems. Dėl to G. Drukteinis reiškia nusivylimą, prasitardamas, esą pagarbos praeiviui rodymas prasideda tinkamu kreipiniu į jį. Šį atvejį jis palygina su intymumo zona, reiškiančia tinkamą fizinį atstumą kalbant su kolega. Jei atstumas būtų mažesnis nei 15 cm, kitaip sakant, intymus, kreipinys „tu“ būtų neišvengiamas. Tačiau žmonės šias taisykles linkę paminti po padu elgdamiesi priešingai.

Įvardindamas skirtingus laikmečius, vyras prasitaria, kad kreipinys „tu“, jeigu pasižiūrėti į etimologiją, būdavo vartojamas kreiptis į tarnus ir kitus žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Taip turėtų būti ir dabar, akcentuojant pagarbą vyresniesiems.

Apskritai, pastarojo manymu, dar vienas neigiamas naujosios civilizacijos aspektas – kreiptis į savo senelius arba dėdes vardais. Jam nesuvokiamas šis „liberalizmas“, savyje talpinantis menkos kultūros nuotrupas.

Sovietmečiu žmonės it klonai vaikščiojo vienodomis striukėmis

Nusikeldamas į 1970-uosius, į savo vaikystę, G. Drukteinis tikina, jog nors turėjo savitą skonį, save realizuoti įvaizdžio kontekste iš principo buvo neįmanoma. Pati sistema persekiojo kitokius žmones, dėl to mėginusiems išreikšti save, buvo klijuojamos įvairios etiketės, tokios kaip „stileiva“, „dabita“, „povas“ ir pan.

Prisitaikėliškumas senais laikais buvo itin kultivuojamas, dėl to daugelis atrodė blankiai. Visgi, Drukteinis apčiuopia gerą to laikmečio pusę. Esą tokioje aplinkoje žmonės nepatyrė psichologinio diskomforto dėl savo finansinės padėties, kuomet vaikai į mokyklas vaikščiodavo su uniformomis, o šių tėvai vairuodavo tokius pat automobilius. Šiais laikais, priešingai, žmonės nori išsiskirti ir dažnas savo padėtimi puikuojasi.

Nepaisant laikmečių skirtumų, jauname amžiuje jis darė tai, ką ir įprastas paauglys: ant kambario sienų kolekcionavo patinkančios muzikos grupės ir futbolo komandos plakatus, o taip pat rinko tuščias alaus skardines, kadangi tuometiniams laikams tai buvo gana įprasta. Pastarąja kolekcija jis taip didžiavosi, jog studentavimo Vilniaus universitete laikais vyras demonstruodavo ją kitiems.

G. Drukteinio neaplenkė ir tam tikri stiliaus atradimai.

Pankavimo laikais jis peroksidu dažė plaukus ir ausyse segėjo klipsus, imituojančius auskarus. Vis dėlto, tokiems eksperimentams buvo taikomos tam tikros represijos. Tačiau tai nesutrukdė ieškoti ryškesnių spalvų nei propagavo tuometinė visuomenė.

G. Drukteinis visada ieškodavo protingesnių žmonių už save ir nenustojo tobulėti

Mokyklos laikais, kaip ir daugelis, vyras turėjo savo favoritus.

G. Drukteiniui įdomiausia buvo anglų kalba ir geografija, kadangi tai, jo akimis, buvo disciplinos, kuriose tuometiniai „vaikų sielų vampyrai“ nesugebėdavo kurstyti neapykantos. Jis tikina maždaug 7-8 klasėje suvokęs, jog tikslieji mokslai – ne jam. Nepaisant to, kad matematiką regėjo kaip Dievo kalbą, save matė poetu humanitaru, mintyse skraidžiojančiu po kosminius takus ir nesiekiančiu kojomis žemės. Visgi, priespaudos laikais trūko paskatinimo eiti pasirinktu keliu, mat sovietinė sistema individualumo nemėgo.

Jau apie 90-osius metus, įstojęs į žurnalistiką, Drukteinis teigia supratęs, kad „apsimoka“ žinoti truputį daugiau nei kiti – todėl daug skaitė ir bendravo. Vyras pabrėžia, jog netgi žydų pedagogijoje egzistuoja postulatas, sakantis „Ieškok protingesnių už save – nes tai yra lengviausias būdas „pasivogti“ kito žmogaus smegenis“.

Etiketas ir garbingas, moralus elgesys jam padėjo visose srityse. Ir tai, anot jo, ne kažkas „kosminio“, o paprastų paprasčiausias žmogiškumas, žinant, kad elgtis negražiai, grubiai, agresyviai, chamiškai – nėra vidinė laisvė. Nepaisant to, kad mūsų kultūra kinta dėl daugelio priežasčių, Drukteinis yra tikras, jog multikultūriškumas bei kilniadvasiškumas daro visuomenę stipresnę.

Niekada nesek paskui minią

Nuo senų laikų įprasta, kad moterims vyrai paduoda ranką, atidaro duris ir pan. Tačiau ne visi žino, jog durų atidarymas paplito todėl, jog šiam veiksmui tuo metu reikėjo didelės fizinės jėgos, kadangi durys įprastai būdavo masyvios ir sunkios – kaip ir suolai bei kėdės. Dabar, moterims pasidarius visapusiškai nepriklausomoms, iškyla moralinis konfliktas: ar vis dar atidarinėti joms duris?

G. Drukteinio patarimas – elgtis pagal save, nežiūrint į tai, ką daro minia.

„Visi sėdi paniurę, o tu šypsokis“, – tvirtina etiketo ir komunikacijos ekspertas. Jo manymu, visada reikia elgtis truputėlį geriau negu kiti, nes tai suteikia neįtikėtinai daug pridėtinės vertės žmogui. Nors žmonėms įprasta laukti pritarimo iš aplinkos, jis tikina, esą didžiausi kūriniai gimsta tada, kai einama širdimi...

Dėmesio, pilna ir necenzūruota laidos „Riba“ versija visuomet prieinama tik 77.lt Ugniaus Kiguolio paskyroje.