Grybų sezonas įsibėgėja: ką svarbu žinoti prieš einant į mišką

Šių metų grybų derlių lems artimiausių savaičių drėgmės ir temperatūros sąlygos

Lietuvos miškuose įsibėgėja grybų sezonas, tačiau kiek gausus bus šių metų derlius, daugiausia priklausys nuo artimiausių savaičių orų.

Valstybinių miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio gamtotvarkos specialistė Gintarė Karelina pasakoja, ko šį sezoną dar galima tikėtis, kaip saugiai rinkti grybus ir kodėl miške svarbūs net tie grybai, kurių į krepšį nededame.

Pasak specialistės, grybų augimui reikalinga ne vien drėgmė. Didelę įtaką turi oro temperatūra ir tai, kiek vandens išlieka dirvožemyje.

Vien lietaus gausiam grybų derliui nepakanka

„Žmonės dažnai mano, kad jeigu palijo, po dviejų ar trijų dienų jau galima keliauti į mišką ir tikėtis daugybės grybų. Visgi grybams reikalingas tinkamas drėgmės ir temperatūros derinys. Labai didelis vandens kiekis savaime negarantuoja pilnų krepšių. Svarbu, kiek drėgmės išlieka dirvožemyje“, – sako G. Karelina.

Pirmųjų grybų šiemet buvo galima rasti jau gegužę. Birželį pasirodė voveraitės, o vasaros viduryje – pirmieji baravykai.

Šiuo metu grybautojai Lietuvos miškuose randa ūmėdžių, voveraičių, lepšių, baravykų, raudonviršių ir kazlėkų. Vis dėlto baravykų kol kas mažiau, o tam įtakos turėjo sausesni orai ir kritulių trūkumas.

Gausiau baravykų gali pasirodyti rugsėjį

„Su kolegomis pastebėjome, kad šiemet baravykų mažiau. Jeigu sulauksime daugiau lietaus, panašu, kad gausesnio jų derliaus dar galime tikėtis rugsėjį“, – prognozuoja miškininkė.

Anot G. Karelinos, grybų sezono trukmė taip pat priklausys nuo rudens orų. Jei ruduo bus pakankamai drėgnas ir šiltas, grybauti bus galima spalį ir net lapkritį.

Staigus lietus po ilgesnio sauso laikotarpio dar negarantuoja gausaus derliaus. Grybams svarbu, kad dirvožemyje išsilaikytų pakankamai drėgmės ir kartu vyrautų jų augimui tinkama temperatūra.

Rinkti reikėtų tik gerai pažįstamus grybus

Grybų įvairovė yra gerokai didesnė, nei būtų galima spręsti iš įprasto grybautojo krepšio. Mokslininkai skaičiuoja, kad pasaulyje gali egzistuoti keli milijonai grybų rūšių, tačiau didžioji jų dalis iki šiol nėra aprašyta.

Pasak G. Karelinos, Baltijos šalyse aptinkama apie tūkstantį skirtingų grybų rūšių. Apie 400 iš jų laikomos valgomomis, tačiau įprastai grybautojai renka tik 20–30 geriausiai pažįstamų rūšių.

Dėl tokios įvairovės svarbiausia saugaus grybavimo taisyklė išlieka paprasta – į krepšį reikėtų dėti tik tuos grybus, kuriuos žmogus tikrai gerai pažįsta.

Atpažįstant grybą nepakanka įvertinti vien jo kepurėlę. Reikėtų apžiūrėti kepurėlės apačią, kotą ir apatinę grybo dalį, nes būtent ten gali būti rūšiai nustatyti svarbių požymių.

Valgomos ir nuodingos rūšys gali atrodyti panašiai

Kai kurios valgomos ir nuodingos grybų rūšys gali atrodyti panašiai. Pavyzdžiui, nepatyręs grybautojas žalsvąją musmirę gali supainioti su žalsvos spalvos ūmėde.

„Žalsvosios musmirės koto pagrindas sustorėjęs, o ant koto įprastai yra žiedas, primenantis sijonėlį“, – aiškina G. Karelina.

Specialistė pataria aklai nepasikliauti ir grybų atpažinimo programėlėmis. Nuotraukoje gali nesimatyti visų rūšiai nustatyti svarbių požymių.

Jeigu kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo rūšies, jo geriau neliesti ir nedėti į krepšį. Abejotino grybo nereikėtų ragauti ar vertinti vien pagal spalvą ir bendrą išvaizdą.

Grybą galima ir pjauti, ir atsargiai išrauti

Grybautojai vis dar diskutuoja, kaip teisingiau paimti miške rastą grybą – nupjauti ar išrauti. Pasak G. Karelinos, vieno teisingo atsakymo nėra.

„Tai, ką matome miške, yra grybo vaisiakūnis, o didžioji grybienos dalis yra po žeme. Todėl atsargiai išrovę vaisiakūnį pačios grybienos nepažeisime. Daug svarbiau negrėbti miško paklotės, neplėšti ir nekilnoti samanų“, – aiškina specialistė.

Grybiena yra daug didesnė, dažniausiai po žeme slypinti grybo dalis. Ji svarbi pačiam grybui ir visai miško ekosistemai.

Grybo hifai susijungia su medžių šaknimis ir sudaro mikorizę. Tai abipusiškai naudingas ryšys: grybiena padeda medžiams pasisavinti vandenį ir mineralines medžiagas, o iš medžių gauna organinių medžiagų.

Miškui reikalingi ir nevalgomi bei nuodingi grybai

Grybai skaido nukritusius lapus, šakas ir medieną, todėl prisideda prie medžiagų apytakos miške. Dėl šios priežasties nevalgomų ar nuodingų grybų nereikėtų mindyti, spardyti ar kitaip naikinti.

„Nesvarbu, ar grybas valgomas, ar nuodingas – miškui jis vis tiek reikalingas“, – pabrėžia G. Karelina.

Lietuvos miškuose auga ir saugomų grybų rūšių, kurių rinkti negalima. Aptikus nepažįstamą ar retai matomą grybą saugiausia jo neliesti ir palikti augti.

Atsakingas grybavimas reiškia pagarbą visai miško ekosistemai, todėl tai, ko grybautojas nepažįsta arba neketina panaudoti, turėtų likti miške.

Į nepažįstamą mišką reikia vykti pasiruošus

Lietuvoje grybauti galima visuose miškuose, išskyrus rezervatų miškus ir teritorijas, kuriose lankymasis arba grybavimas yra laikinai uždraustas ar apribotas. Saugomose teritorijose gali būti taikomi papildomi reikalavimai.

Vykstant į nepažįstamą mišką verta iš anksto peržiūrėti žemėlapį, telefone pasižymėti automobilio stovėjimo vietą, įsidėmėti aiškius orientyrus ir pasirūpinti, kad telefono baterija būtų įkrauta.

Svarbiausias pasiruošimas – žinoti, kokius grybus renkame, ir nepamiršti, kad miške esame ne vien dėl pilno krepšio.

Atsakingo grybavimo principas paprastas: rinkti tik gerai pažįstamus ir tinkamus vartoti grybus, neardyti miško paklotės, o nepažįstamus ar nenaudojamus grybus palikti miške.

VĮ Valstybinių miškų urėdijos administracija
Savanorių pr. 176, LT-03154 Vilnius
Registracijos adr. Pramonės pr. 11A-9, LT-51327
Kaunas