Gyvenimas ant ratų: „Klajoklių žemę“ išgarsino alternatyvus gyvenimo būdas

Klajūno gyvenimui mobilus būstas yra pats tinkamiausias

Kad ir kaip pavadintumėme gyvenimą „stacionariuose“ namuose, jis tikrai neprilygsta jausmui, kurį galime patirti tuomet, kai apsistojame mobiliame name, stovinčiame priekabų parke arba nuolat judančiame visomis įmanomomis kryptimis ir grėsmingais skirtingų šalių šlaitais. Aišku, toks gyvenimo modelis nėra tinkamas visiems, tačiau šiuo metu jis išgyvena tikrų tikriausią renesanso amžių.

Vedini nuotykių troškimo, aistros tyrinėti ar apriboti paskolos gavimo galimybių žmonės leidžiasi į dar nepažintus kraštus. Aišku, kažkas planuoja apsigyventi mobiliajame name ir nė nejudėti iš vietos, pasistatydami kemperį savo senelių kieme, tačiau dauguma žmonių vis tik yra linkę nuolatos keliauti.

Žinoma, jums tikriausiai kyla klausimas, ar galite visus metus gyventi namelyje ant ratų, ir atsakymas į jį yra teigiamas, nes tinkamai paruošus transportą ir įvedus jame šildymo sistemą, galima gyventi net ir itin vėsiu metu [1]. Visgi nereikėtų pamiršti, jog žiemą, kai daugeliui kemperių yra ne „sezono“ metas, stovėjimo vietų paieška nėra pats maloniausias procesas, todėl visa tai reikėtų suplanuoti gerokai iš anksto.

Kaip žinia, „kemperistai“ privalo gaminti maistą, valgyti ir miegoti transporto priemonėje arba kažkur jos ribose. Ir nors namelių ant ratų bendruomenė yra linkusi padėti, derėtų nusiteikti situacijoms, kurių metu teks pasirūpinti savimi savarankiškai.

Taip pat, planuojantys keliauti neretai nerimauja dėl būsimų išlaidų ir jų apskaičiavimo, todėl reikėtų žinoti, kad jos priklauso nuo keliaujančių asmenų skaičiaus bei kelionės, gyvenimo kemperyje trukmės; taip pat būtina atsižvelgti į galimus konkrečios šalies mokesčius.

Kita vertus, kai vieni žmonės skrupulingai skaičiuoja kiekvieną monetą, kiti gi gali sau leisti pasinerti į nuotykį, žadantį pramogas be jokių apribojimų. Ir būtent todėl kiekvienas atvejis yra labai individualus.

Aišku, nevalia pamiršti, jog dalis kelio atkarpų nebus tokios linksmos ir sukels sunkumų, tačiau patyrę vairuotojai, manau, yra pasirengę viskam.

Tuo tarpu kalbant apie naudingus praktinius patarimus keliaujantiems, būtina paminėti, jog optimalus daiktų kiekis stipriai palengvina visos kelionės eigą: tikėtina, kad pernelyg daug drabužių ir nebūtinų daiktų „užtvindys“ ir taip nedidelę erdvę, todėl jų turėtų būti mažai – juk sandėliuoti, kaip žinome, tiesiog nėra kur.

Maistas, be abejo, irgi turėtų būti gana tiksliai apskaičiuotas: kadangi šaldytuvas kemperyje įprastai nėra didelis, nėra jokios prasmės planuoti vakarienę iš būtinų įsigyti produktų, kai šaldytuve tuo tarpu voliojasi mėsos kukuliai. Kitaip sakant, gyvenimas taps daug lengvesnis, kai tiksliai žinosite kas, kam ir kaip bus naudojama.

Kemperio pliusai ir minusai atskleidžia gyvenimo kelyje kainą

Ar galite įsivaizduoti save nuolatos keliaujantį po pasaulį: aplankantį visas Europos šalis, žymiausius ugnikalnius ar populiariausius žemėje kanjonus? Tiesa ta, kad tai nesunkiai galite padaryti, jei nuspręsite gyventi namelyje ant ratų.

Kai gyveni kemperyje, tu esi tarsi sraigė su namu ant „kupros“ – jis tavęs niekada nepalieka. Aišku, jūs galite trenkti durimis ir pabėgti, bet tuomet tikslas neabejotinai bus pasiektas žymiai lėčiau.

Žinoma, namelis ant ratų turi galybę privalumų: jūs nebūnate susietas su viena nuobodžia vieta ir galite atrasti vis naujus dalykus, apie kuriuos niekada nesvajojote. Skamba idiliškai, argi ne? Tačiau prieš kažką nuspręsdami, peržvelkite pagrindinius kemperio privalumus ir trūkumus, jog galiausiai galėtumėte padaryti išvadą patys.

Privalumai:

• Pigiau nei gyventi name.
• Paprastesnis „namų“ tvarkymas.
• Galimybė išpildyti svajonę ir pamatyti pasaulį.
• Galimybė susipažinti su naujais žmonėmis ir skirtingomis kultūromis.

Minusai:

• Nėra nuolatinio adreso, dėl ko siuntų ar registruotų laiškų gavimas yra neįmanomas.
• Sudėtingas biudžeto sudarymas.
• Žiemos metu yra vėsiau.
• Nedaug erdvės.
• Elementarių patogumų trūkumas (reikia ieškoti parduotuvės, ligoninės ar odontologo) [2].

Vežiotis veržles ir varžtus „Klajoklių žemė“ filmo veikėjai yra įpratę

Oskaru nominuotas filmas „Klajoklių žemė“ nuskynė laurus ne tik už ypatingą scenarijų, bet ir rafinuotą bei itin subtilią vaidybos techniką [3].

Fern (pagrindinė filmo veikėja) atskleidžia gyvenimo kelyje privalumus bei kliūtis, su kuriomis jai tenka susidurti kone kasdien, ir tai – pripažinsiu – mane iš tiesų gąsdina. O dar tas perdėm jautrus filmo takelis…

Dabar, tapus našle, jos kasdienybė yra absoliučiai nepanaši į tą, kurią turėjo gyvendama Amerikoje esančiame pramoniniame miestelyje, kol vieną dieną jį ėmė ir uždarė. Būdama šoko būsenoje Fern save įtikino, kad ji nėra benamė – ji tik neturi būsto, kurį kiti įprastai vadina namais. Ir tada prasidėjo kelionė į artimesnį skausmo pažinimo aspektą bei, kaip ji tikėjosi, jo paleidimą.

Dirbdama atsitiktinius sezoninius darbus Fern įsilieja į itin permainingą gyvenimo ritmą, kurį „siūlo“ jos namai-furgonas, ir galiausiai įsitraukia į šiuolaikinių klajoklių bendruomenę. Tačiau atsiskirdama nuo žmonių ji tik dar kartą parodo, kad saugiausiai jaučiasi savo pačios draugijoje ir įspūdingų Amerikos kalnų glėbyje.

Tai puikus filmas, atskleidžiantis šalies grožį ir žmogaus ramybės oazę niokojančias gelmes, kurios tai nuplaudamos skausmą, tai vėl jį atgaivindamos sukuria neblėstantį norą tas paieškas tęsti.

Tiesa ta, kad aktorė nesureikšmina savo situacijos, o liūdesys ir vienišumo jausmas jai, rodosi, yra būtini kiekvienos dienos pakeleiviai, laikantys vairą tarp tuštybės ir sąlyginės tylos, kuriai prasmę randa ji pati.

Rezultatas – itin emocionalus filmas, pažadinantis kiekvieno žmogaus empatiją ir gniaužiantis atsitiktinio praeivio kvapą. Jis it purvas panagėse – ir savas, ir sunkiai pamirštamas.

Klajokliai filme pasakoja apie nenorą mirti su tuntu neišpildytų svajonių, todėl keliauja nesustodami: vieni bando atsikratyti įsisiautėjusio kaltės jausmo, kiti gi bėga kuo toliau nuo žiurkių lenktynėmis virtusios civilizacijos. Tuo tarpu visų tikslas yra vienas – galutinai išsilaižyti į nugarą įkyriai šnopuojančias emocines žaizdas.

Iš esmės filmo „Klajoklių žemė“ vaizdai yra tarsi atsakas į 2020 metų neramumus ir patiriamą nuolatinį nerimą, parodant, jog vis dar yra šimtai dalykų, kuriais galima žavėtis: draugo šypsena, upės žiotys ar mandagus svetimo žmogaus gestas gali padaryti pasaulį tobula vieta gyventi.

Aišku, galbūt ne visi galime tiesiogiai susieti savo gyvenimą su Fern kovomis, tačiau dauguma iš mūsų retsykiais juntame stingdantį netikrumą, kurio šaknų paieškos gali nuvesti į to paties kelio pradžią.