Gyventoja juokiasi: valstybė „paremia“ skurstančius papildoma 8 eurų „parama“

Vos 8 eurais daugiau: „Už tiek – tik duona, sviestas ir pienas“

Valstybės skelbiama parama nepasiturintiems gyventojams teoriškai turėtų padėti sušvelninti kasdienius finansinius sunkumus. Tačiau praktikoje, pasak pačių paramos gavėjų, ji vis dažniau atrodo kaip simbolinis gestas, menkai atliepiantis realius poreikius. Sostinėje gyvenanti Janina (77.lt – vardas redakcijai žinomas) neslepia nusivylimo – jos teigimu, padidėjusi parama „egzistuoja tik popieriuje“.

„Kai paskaičiavau, kiek tai yra per mėnesį, likau šokiruota. Vos apie 8 eurus daugiau. Šiandien už tiek išeina tik paprasčiausias krepšelis – duona, sviestas ir pienas. Ir tai dar reikia pataikyti į akcijas“, – sako ji.

Kovo 20 dieną beveik 160 tūkst. mažas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų sulaukė piniginių pervedimų į socialines korteles. Ši parama yra dalis 2021–2027 metų Materialinio nepritekliaus mažinimo programos.

Sistema veikia taip: vietoje kasmėnesinių išmokų pinigai pervedami keturis kartus per metus – kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais. Vienam žmogui per ketvirtį skiriama 25 eurai. Tai reiškia, kad mėnesinė suma tesiekia kiek daugiau nei 8 eurus.

Paramą gali gauti asmenys, kurių vidutinės mėnesinės pajamos neviršija 349,50 euro, nebent savivaldybė nusprendžia taikyti aukštesnę ribą.

Janina pasakoja, kad tokia išmokų struktūra taip pat nėra patogi: „Gauni pinigus kas kelis mėnesius, bet juk valgyti reikia kasdien. Tie 25 eurai greitai ištirpsta – per vieną ar dvi keliones į parduotuvę.“

Augančios kainos „suvalgo“ paramą

Didžiausią problemą, anot pašnekovės, sudaro sparčiai augančios maisto kainos. Net baziniai produktai tampa sunkiai įperkami.

„Anksčiau už 10 eurų dar galėjai kažką nusipirkti. Dabar – vos keli produktai. Pienas, sviestas, duona, kiaušiniai – viskas brangsta. O parama išlieka kone ta pati“, – kalba ji.

Pasak Janinos, valstybės pagalba galėtų būti realesnė, jei būtų indeksuojama pagal infliaciją arba bent jau reguliariai peržiūrima. „Dabar atrodo, kad sprendimai priimami nežiūrint į tai, kaip gyvena žmonės“, – priduria ji.

Socialinė kortelė – lankstumas, bet ne sprendimas

Viena iš naujesnių paramos formų – socialinė kortelė, leidžianti patiems pasirinkti, kur ir ką pirkti. Gavėjai gali rinktis prekybos tinklą, o lėšas panaudoti maisto produktams ar būtiniausioms prekėms.

Nors tokia sistema suteikia daugiau lankstumo, Janina sako, kad problema slypi ne formoje, o pačioje sumoje: „Gerai, kad gali pats rinktis, ką pirkti. Bet kai pinigų tiek mažai, pasirinkimo iš esmės nėra – imi tik tai, kas pigiausia.“

Papildoma pagalba – ne visada patikima

Dalis paramos gavėjų taip pat gali pasinaudoti „Maisto banko“ teikiamomis maisto donacijomis. Per ketvirtį vienam asmeniui skiriama apie 5 kilogramus maisto produktų – dažniausiai tai besibaigiančio galiojimo ar ilgo galiojimo prekės.

Tačiau ši pagalba, anot Janinos, yra nepastovi: „Kartais gauni tikrai naudingų dalykų, o kartais – tokių, kurių net nežinai, kaip panaudoti. Ir vis tiek tai nėra sprendimas ilgam.“

Žadamas tolesnis maisto produktų brangimas

Tačiau dėl karo Irane augančios degalų kainos palies ne tik vairuotojus, bet ir visus gyventojus be išimties – labiausiai tai pasijus per augančias maisto kainas.

Dėl sutrikimų Hormūzo sąsiauryje brangsta nafta, dujos ir trąšų žaliavos, o tai tiesiogiai didina maisto gamybos ir transportavimo kaštus. Ekonomistai pabrėžia, kad ši grandininė reakcija neišvengiamai atsispindės parduotuvių lentynose, todėl maisto produktai artimiausiu metu tik brangs.

Šį spaudimą jau dabar jaučia ūkininkai, kurių išlaidos auga, tačiau ilgainiui jos perkeliamos vartotojams. Tai reiškia, kad augančios maisto kainos yra tik laiko klausimas. Situaciją dar labiau sunkina karo Ukrainoje pasekmės ir ekstremalūs orai, trikdantys derlių, todėl prognozuojama, kad maisto kainų kilimas taps dar ryškesnis ir palies kiekvieną gyventoją.