Gyvūnų apsauga Lietuvoje: kas rūpinasi ir ką turi žinoti kiekvienas

Kas atsakingas už gyvūnų gerovę?

Lietuvoje gyvūnų gerovės politika pasidalinta tarp dviejų ministerijų. Aplinkos ministerija rūpinasi gyvūnais augintiniais ir laukiniais gyvūnais – nustato registravimo ir ženklinimo tvarką, prižiūri atitinkamus duomenų registrus. Ūkiniais gyvūnais, tokiais kaip karvės, kiaulės ar vištos, rūpinasi Žemės ūkio ministerija. [1]

Tačiau ne viską reguliuoja tik ministerijos. Svarbiausias vaidmuo tenka Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, kuri nustato reikalavimus veisėjams, prieglaudoms ir gyvūnų laikymo sąlygoms.

Ji taip pat atlieka patikras ir bendradarbiauja su savivaldybėmis, kurios organizuoja bešeimininkių gyvūnų globą bei populiacijos mažinimo programas.

Įstatymai ir atsakomybė

Lietuvoje galioja specialus Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas. Jis apibrėžia, kad kiekvienas gyvūnas turi teisę į tinkamas sąlygas, tokias kaip maistą, vandenį, sveikatos priežiūrą, erdvę judėti ir natūralų elgesį.

Už pažeidimus numatyta atsakomybė – nuo administracinių baudų iki laisvės atėmimo tais atvejais, kai gyvūnas suluošinamas ar žūsta.

Be to, asmenys, iš kurių buvo konfiskuoti gyvūnai dėl žiauraus elgesio, tam tikrą laiką nebegali jų auginti – nuo 2 iki 10 metų.

Ką privalo žinoti būsimas šeimininkas?

Prieš priimant gyvūną į savo namus svarbu apgalvoti ne tik meilę, bet ir atsakomybę. Augintiniui reikės skirti kasdienį dėmesį – nuo maitinimo ir pasivaikščiojimų iki žaidimų ir socializacijos. Reikėtų įsivertinti ir finansinius aspektus – šuns išlaikymas per metus kainuoja apie 1000 eurų.

Jeigu gyvūnas perkamas iš veisėjo, jis privalo būti su kilmės dokumentais, pažyminčiais sveikatos patikras. O priglaudus gyvūną iš prieglaudos, jis jau būna paskiepytas ir kastruotas. Visus veisėjus ir globėjus galima pasitikrinti VMVT tinklalapyje.

Svarbu žinoti: įsigyti galima tik paženklintą ir registre įtrauktą šunį, katę ar šešką. Keičiantis šeimininkui, duomenys turi būti atnaujinami.

Penkios gyvūnų laisvės

Tarptautiniu mastu pripažintas principas yra „penkios gyvūnų laisvės“, taip pat taikomas ir Lietuvoje:

• Laisvė nejausti alkio ir troškulio
• Laisvė gyventi be diskomforto
• Laisvė nesirgti ir nejausti skausmo
• Laisvė elgtis natūraliai
• Laisvė nejausti baimės ar streso

Tai ne tik veterinarijos ar tarnybų reikalas – kiekvienas gyventojas yra atsakingas už tai, kaip gyvūnai gyvena mūsų bendruomenėse.