Gyvūnų krematoriumas: Bobiką paims ir ekologiškoje urnoje grąžins, it bajorą laidosim!

Į katės laidotuves svarbiau nei pasisvečiuoti pas pasiligojusią mamą

Netekę savo mylimo augintinio, kaip paaiškėjo, nuo šiol jį galėsite palikti vienoje iš PetCity klinikų Vilniuje arba Klaipėdoje, iš kur jo pasiimti atvyks „Augintinių Krematoriumo“ atstovai [1]. Beje, į paslaugas įeina ne vien tai… Augintinio pelenai gali būti pristatomi tiek į PetCity klinikas, tiek nurodytu adresu – pavyzdžiui, ant jūsų namų slenksčio. Šią unikalią galimybę siūlo Zoliškių kaime, Tauragės rajone įsikūręs krematoriumas, kuriame vis dažniau nubraukiama daugiau ašarų, nei laidojant savo gimdytojus ar jų tėvynainius.

Stebėtis, ko gero, nederėtų: šiuolaikiniams pasauliečiams šuo ar katė dažnu atveju atstoja vaiką – iš tiesų, netgi jį pakeičia.

Pavyzdžiui, visai neseniai kaimynas nusprendė kremuoti 12 metų kartu iki paskutinio atodūsio lovoje miegojusį ir iš bendros lėkštės tankiau nei per kalendorines šventes valgiusį šunį. Augintis smarkiai sirgo, o norint jį pakelti ant kojų, ne sykį už paslaugas ir medikamentus teko atseikėti tūkstančius. Galiausiai paaiškėjo: kadangi nūdienoje gyvūnus mylime taip smarkiai, kaip nekenčiame žmonių, būtina ir garbingai (kuo griausmingiau, tiesą sakant) atsisveikinti.

Ši pagreitį įgaunanti tradicija, pasirodo – ne pavienio asmens kūrinija: nemažai daliai tautiečių ekonomiškiau branginti tą, kuris neūžia galvos ir neprašo paskolinti priekabos. Nepaisant to, jog novatoriškai palaidoti – ne šiaip po krūmu pakasti, o – „taraboninti“ per puse Lietuvos, drįstama nusispjauti ant senos ir ligotos mamos išlaikymui paskirstytos algos ir plaukuotąjį gydyti iš pastarosios „garbingos“ pensijos.

Gyvūnų kremavimas urnoje su ausimis – misija įmanoma

Pasirinkimų begalė: urna puošta blusa, styrančia uodega ar, pagal specialų poreikį, padabinta kvapnia išangės ertme – šiais laikais įmanoma viskas – net sielą parduoti ir gyvūno laidotuvėms „užaukoti“ (mažu iš pelenų pinigų medis sukeros ar dar kažkas).

Tampa vis populiariau sakyti, neva gyvūnų kremavimas – humaniškas, orus bei garbingas būdas atsisveikinti su savo mylimu keturkoju, išsaugant pačius gražiausius atsiminimus [2]. Dėl to kremuoto augintinio pelenai yra grąžinami standartinėje presuotos medienos urnoje, arba už papildomą mokestį – pasirinktoje metalinėje, medinėje ar keramikinėje urnoje.

Nepaisant to, kad ši paslauga įsigalioja vis plačiau, tačiau jei dėl kaimynų akių giedorius užpirksime, tai nelabai čia pigiau tuos gyvūnus auginti ir jiems prieš miegą pasakas sekti – tik kad galima parodyti savo neišnaudotą meilę ir į mokyklą leisti nereikia (gi nelabai ilgai gyvena…).

Išskirtinės paslaugos teikėjams savo ruožtu yra papildomų finansavimo „kampų“: kai gyvūnėlių neatveš, atvira siela bus galima žmones aptarnauti. Ir visai nesvarbu, jog kitapus kaimo gyventojų lovos – kapinių tvoros; gyvūnas – juk taip pat Dievo kūrinys – kur čia problema, gal sovietmety ar pustuščiam (suprask, banknotais neužpildytam) krepšy?

Žmogaus naivumu nūdienoje galima susimokėti mokesčius ir aplankyti svečias šalis

Augintinių krematoriumo šeimininkas nenorėdamas prasitarti apie slogias emocijas ir bandymą jų neperimti, nesusilaikęs vis tik lepteli:

„Nieko nepatarsiu, nes ir pats nieko nežinau“.

Tačiau pastarasis puikiai mena Belą, Grantą ir Gilę – keleto gyvūnų vardus, su kuriais buvo atsisveikinta vieninteliame Lietuvoje augintinių krematoriume [3]. Nors analogų Lietuvoje kol kas nėra, pavyzdžiui, šio verslo savininkai kitame pasaulio gale, kiekvieną dieną regintys augintinių netektis išgyvenančius žmones, nedvejoja: gyvūnai jau seniai tapę visaverčiais šeimos nariais, na, o mes šia silpnaprotyste lengva ranka pasinaudojame...

Niekas nesiginčytų, jog vis daugiau žmonių renkasi augintinius kremuoti bei tokiu būdu išsaugoti jų atminimą. Norint šį linksmą, taikų ir laime spinduliuojantį pasaulį paversti bent biški „pagoniškesniu“, jūsų pageidavimui, po Tauragės rajone įsikūrusio krematoriumo stogu galite nubraukti ne vieną saują rupijų, liūdniems atsisveikinimo žodžiams ant pastato sienų „nugulant ąžuolo lapelių aromatu“ (ar kitais sekmadieninio sveikinimo koncertą menančiais žodeliais).

Tauragės rajone esančiame Žoliškių kaime sutuoktiniai Toma ir Vitalijus Žebeliai pirmą ir kol kas vienintelį mūsų šalyje augintinių krematoriumą įkūrė dar prieš šešerius metus. Idėja atidaryti krematoriumą veterinarijos gydytojui V. Žebeliui kilo kalbantis su kitais kolegomis apie žirgų kremavimą, mat tokia paslauga Lietuvoje neteikiama.

Be abejo, užtruko, kol sumanymas subrendo, tačiau visiems gerai žinoma, jog neišvengiamybės kaina – pati apvaliausia: jei veiklos pradžioje augintinių krematoriumas dirbo tik vieną dieną per savaitę, šiuo metu – visu pajėgumu – ištisą savaitę ir nė nespėjama patenkinti viso poreikio, kasdien kremuojant po maždaug 8 gyvūnus (ir startuojant su 200 eurų).

Džiaugiamasi ir plojama atsistojus, jog nuo šiol atsisveikinti su augintiniu yra nebe du būdai – vienas iš jų po medžiu, kitas – „išplukdant“ su bulvių maišu; šalyje, kaip jau žinome, veikia ne tik oficialios gyvūnų kapinės – nuo peliukų iki keliasdešimt kilogramų sveriančių šunų – bet ir numatomi bent keli augintinių krematoriumai: po vieną vakarinėje ir rytinėje šalies dalyse. (Tad švęskime gyvenimą, nes mirti, regis, pernelyg brangu.)