Homeopatija – (ne)veiksmingas būdas gydyti ligas

Homeopatija nuolat aršiai kritikuojama skeptikų, nors jos poveikis įrodytas moksliškai

Homeopatija - viena iš tų sričių, kuri sulaukia daugybės diskusijų, aršių ginčų ir vis nepranykstančių ar naujai atsirandančių mitų. Skeptikai mėgsta kartoti, jog teigiamas homeopatijos poveikis nėra įrodytas moksliškai, geriau pasijutę žmonės tiesiog pasiduoda placebo efektui, o palyginus homeopatiją su įprastine medicina, būtų aišku, kad homeopatija neveikia. Tačiau visi šie ir panašūs teiginiai yra mitas, kurį jau ne sykį paneigė įvairūs specialistai.

Bene dažniausiai pasitaiko tokių asmenų, kurie nuolat kartoja, kad nėra jokių mokslinių tyrimų, įrodančių, kad homeopatija veikia. Tačiau toks plačiai paplitęs teiginys yra netikslus. Šioje medicinos srityje tyrimų nėra daug, bet teiginys „nėra daug“ radikaliai skiriasi nuo teiginio „nėra jokių“. Tyrimų nėra daug dėl to, kad homeopatija ir jos tyrimai nesulaukia didelio dėmesio ir finansavimo iš valstybinių institucijų ar privačių kompanijų, kokio sulaukia įprastinė medicina. Medicinoje tai vis dar yra traktuojama nauja kryptimi, todėl platesni moksliniai tyrimai šioje srityje atsiranda vangiai.

Tiesa, per pastaruosius 40 metų akivaizdžiai išaugo paskelbtų recenzuojamų mokslinių (angl. peer-reviewed) straipsnių skaičius. Vis dėlto, skirtumas, atsiradęs tarp homeopatijos ir tradicinės medicinos, vargu ar stebina, žinant kaip skiriasi šių dviejų medicinos sričių finansavimas. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje mažiau nei 0,0085% medicinos tyrimų biudžeto skiriama papildomų ir alternatyvių vaistų tyrimams. [52]

Akivaizdžiai teigiami homeopatinių preparatų efektyvumo įrodymai buvo nustatyti gydant sezoninį alerginį nosies gleivinės uždegimą [10] [11] [12] [13] [14] [15] ir sinusitą. [16] [17] [18] [19] Tuo tarpu preliminariai teigiami homeopatinių preparatų efektyvumo įrodymai buvo nustatyti net 24 sveikatos būklėms:

• Alerginė odos reakcija [20]
• Apsinuodijimas arsenu [21] [22] [23] [24]
• Smegenų trauma [25]
• Vaikų viduriavimas [26] [27] [28]
• Lėtinio nuovargio sindromas [29]
• Moterų nevaisingumas [30]
• Fibromialgija (reumatinė liga) [31]
• Gripas [32] [33]
• Nemiga [34] [35] [36]
• Menopauzės sindromas [37]
• Vidinės ausies uždegimas [38]
• Daugiametis alerginis rinitas [39]
• Pogimdyminis kraujavimas [40]
• Pogimdyvinė laktacija [41]
• Premenstruacinis sindromas [42]
• Žvynelinė [43]
• Spindulinis odos uždegimas [44]
• Sepsis [45]
• Knarkimas [46]
• Stomatitas [47]
• Tonzilitas (angina) [48]
• Gleidinės uždegimas [49]
• Ureminis niežulys (susijęs su lėtine inkstų liga) [50]
• Venų varikozė [51]

Taip pat yra daugybė duomenų, kurie patvirtina teigiamą homeopatijos poveikį kitoms sveikatos būklėms, tačiau įrodymai dar nėra galutiniai. Kitaip tariant, vis dar neužtenka duomenų nustatyti gydymo homeopatiniais preparatais efektyvumo, tačiau jau buvo pastebėtas teigiamas poveikis.

Homeopatija nėra tik placebo efektas

Aplink dažnai diskutuojama, jog homeopatija yra tik „cukraus piliulė“, kuri neturi jokios veikliosios medžiagos, todėl kartu ir jokio realaus poveikio. Pacientui pranešus apie kokį nors teigiamą efektą, tai yra siejama su placebo efektu, nes ši sritis dažnai vis dar yra pavadinama „pseudomokslu“. Anot skeptikų, žmonės yra įtikinami, jog vaistas padės ir šio galvojimo jiems užtenka pajausti gydomajį atsaką.

Vis dėlto, bet kuris medicininis gydymas yra tam tikras „placebo efektas“ ir yra plačiai naudojamas daugelyje tradicinės medicinos sričių. Homeopatijos sritis niekuo nuo jų nesiskiria ir teorija, jog homepatija yra tik placebo efektas, nėra paremta moksliniais tyrimais.

Mokslininkai yra atlikę eilę tyrimų, kurie padėtų atskirti placebo poveikį nuo tikrų klinikinių tyrimų rezultatų. Jei homeopatija tebūtų placebo efektas, kaip tada galėtume paaiškinti sekančius rezultatus, kai aukštos kokybės placebo kontroliuojami tyrimai parodė teigiamą homeopatijos poveikį:

• Individualizuotas homeopatinis vaikų viduriavimo gydymas. Atlikta trijų placebu kontroliuojamų atsitiktinių imčių bandymų metaanalizė. Nustatyta, kad homeopatinis gydymas sumažino viduriavimo trukmę. [1]
• Individualizuotas homeopatinis vaikų ausų infekcijų (vidinės ausies uždegimai) gydymas. [2] [3]
• Homeopatinio vaisto Galphimia glauca efektas šienligės (alerginis rinitas) gydyme. [4]
• Izopatinio vaisto Pollen 30c vartojimas šienligės gydyme. [5]
• Sudėtingo homeopatinio vaisto Vertigoheel tyrimas gydant vertigo. [6]

Pastebėtas homeopatinių vaistų poveikis susijęs su baltaisiais kraujo kūneliais, varlėmis, augalais (kviečiai ir pan):

• Baltųjų kraujo kūnelių degranuliacijos eksperimentas. Šiuo klausimu paskelbti 28 moksliniai straipsniai, iš kurių 23 rezultatai buvo paskelbti teigiamais. 11 publikacijų buvo įvertintos kaip aukštos kokybės, iš kurių 8 pranešė apie teigiamus rezultatus. [7]
• Homeopatinio tiroksino poveikis buožgalvių vystymuisi. Hormonas tiroksinas stimuliuoja varliagyvių metamorfozę. Beveik 20 metų, įvairios mokslininkų komandos bandė homeopatinius tiroksino skiedimus varlių atžvilgiu, pridėdamos jų į maudyklų vandenį. Nors tikslūs rezultatai įvairūs, visuose 22 eksperimentuose buvo nustatyta ta pati tendencija – 30 mg tiroksinas (praskiestas virš Avogadro ribos naudojant homeopatinį gamybos procesą) slopina buožgalvių metamorfozę. [8]

Be to, buvo atliktas dar vienas tyrimas, kuris parodė, jog homeopatiniai vaistai gali užkirsti kelią E. coli bakterijos sukeliamam paršelių viduriavimui. [9] O tai - didžiulė problema, su kuria susiduria komercinis ūkininkavimas.

Teiginys, jog mokslininkai sako, kad homeopatija neveikia – tik mitas

Ištikrųjų, daug mokslininkų ir gydytojų pasisako už teigiamą homeopatijos poveikį organizmui. Nors daugelyje homeopatiją paneigiančių straipsnių yra teigiama, jog taip mano visi mokslininkai, tai toli gražu nėra tiesa. Aukštos kvalifikacijos mokslininkai, dirbantys pasaulinėse institucijose, homeopatijos srityje, ir toliau atlieka pagrindinius klinikinius ir veterinarijos tyrimus. Savo rezultatus jie skelbia recenzuojamoje mokslinėje literatūroje, todėl vienintelis argumentas, kuriuo naudojasi teigiantys, kad tai yra „pseudomokslas“, kuriuo neva visiškai netiki mokslininkai, yra tai, jog jie nesupranta kaip veikia homeopatija.

Paprastai, kai pastebimas reiškinys, kurio negalima paaiškinti naudojant žinias, kurias tuo metu yra sukaupęs „mokslas“, tai sukelia naują mokslinių tyrimų kryptį. Tai nėra atmetama kaip „moksliškai nepagrįsta“ vien todėl, kad tai nėra pilnai suprantama. Homeopatinių vaistų veikimo mechanizmą stengiasi atrasti daugelis mokslininkų komandų visame pasaulyje. Tam yra atliekami esminiai tyrimai, siekiantys ištirti šį svarbų klausimą.

Homeopatijos principas yra: medžiaga, vartojama didelėmis dozėmis, gali sukelti ligos simptomus, tačiau, vartojama mažomis dozėmis, gali būti naudojama tiems simptomams gydyti.

Pati mintis, kad medžiagos vartojimas didelėmis dozėmis gali būti žalingas, tačiau mažomis dozėmis yra naudingas, nėra kažkas naujo mokslui. Iš tikrųjų, ši koncepcija (angliškai žinoma kaip „hormesis“) stebima jau ne vieną dešimtmetį ir vis aktyviau dokumentuojama tokiose srityse, kaip biologija ir toksikologija.

Tradicinėje medicinoje panašių gydymo pavyzdžių taip pat yra:

• Rusmenė (angl. Foxglove), vartojama didelėmis dozėmis, sukelia aritmiją (širdies ritmo sutrikimus), tačiau, naudojamas įprastai, mažomis dozėmis, šią būklę gydo.
• Stimuliantas, amfetamino pagrindu sukurtas vaistas „Ritalin“ yra plačiai naudojamas gydyti dėmesio nekoncentravimą ir hiperaktyvumo sutrikimą.
• Mažos alergenų dozės, pvz. žiedadulkės, alergiškiems pacientams naudojamos dirglumui mažinti.

Vis dėlto, svarbus homeopatijos skirtumas yra tas, kad vartojamos vaistinės dozės yra ypatingai mažos, taip yra išvengiama toksiškų šalutinių reakcijų.

Mažos potencijos homeopatiniai vaistai (iki 12c ar 24x potencijos) išlaiko pradinės medžiagos, iš kurios jie pagaminti, molekules. Dėl šios priežasties, daugumoje šalių aukštos potencijos vaistus, pagamintus iš toksinių medžiagų, galima įsigyti tik nuo „pirmo saugaus skiedimo“ ir aukščiau. Tai yra aukštos potencijos skiedimai, kurie neturi pradinės medžiagos molekulių, kurie ir sukelia daugiausia prieštaravimų dėl to, kad pats veikimo mechanizmas iki galo nėra aiškus.

Atsiradus galimybei skysčiuose rasti nano daleles, homeopatiniuose preparatuose buvo rastos veikliosios medžiagos dalelės ir didesnio skiedimo, nei 12C tirpaluose.

Kad įprastinė medicina yra mokslu pagrįsta, o homeopatija ne, yra dar vienas populiarus mitas, plintantis pasaulyje. Reali situacija nėra aiški nei kalbant apie įprastinę, nei apie homeopatinę mediciną. Mokslas yra daug labiau neaiški pilkoji sritis, nei mes įsivaizduojame. Siekiant padėti politikos formuotojams, pacientams ir gydytojams priimti pačius tinkamiausius sprendimus, moksliniai tyrimai turi būti tęsiami visose srityse. Šiuo metu daugelis sprendimų negali būti grindžiami moksliniais įrodymais, nes duomenų yra nepakankamai.