Ilgai lauktas stebuklas: po trisdešimties metų Kašmyro ežere vėl pražydo lotoso gėlės

Prarastos viltys ir dumblo nuskandinta kultūra

„Šimtus kartų mėčiau sėklas į ežerą, bet niekas neaugo. Tik dabar, kai dumblas išvalytas, po beveik 33 metų vėl matome žiedus“, sako 65 metų žvejys Bashiras Ahmadas. Jis visą gyvenimą praleido žvejodamas Kašmyro Wularo ežere, kadaise buvusiame vienu didžiausių gėlavandenių telkinių Azijoje.

Šis ežeras, įsikūręs šiaurės vakaruose nuo Srinagaro, Himalajų papėdėje, garsėjo aukštos kokybės lotosais. Jų valgomos stiebų šaknys, nadru, buvo neatsiejama Kašmyro virtuvės ir tradicinių švenčių patiekalų dalis. Daugiau nei 5000 žmonių iš šios veiklos pragyveno [1].

Tačiau 1992-ųjų potvyniai viską pakeitė. Jie užvertė ežero dugną storu dumblo sluoksniu, sunaikino lotoso augalus ir paskandino šeimas skurde. Ežeras ėmė nykti — dalis jo buvo užversta šiukšlėmis, o likęs plotas sumažėjo beveik dviem trečdaliais. Lotoso šaknys išnyko ne tik iš ežero, bet ir iš lėkščių.

Penkerių metų atkūrimo planas atnešė stebuklą

Tik 2020-aisiais, kai buvo pradėtas oficialus Wularo valymo projektas, atsirado vilties. Vietos institucija WUCMA ėmėsi dešimtmečius kaupęsi dumblą šalinti: pašalinta jau beveik 8 milijonai kubinių metrų, išrauta per 2 milijonus gluosnių. Jie buvo viena pagrindinių sąnašų kaupimosi priežasčių — gluosniai stabdė upės tekėjimą ir kaupė nuosėdas [2].

Po penkerių metų — tikras stebuklas: lotoso žiedai vėl pražydo. „Jau buvome praradę viltį“, sako Bashiro brolis Mohammad Fayazas Daras. „Kai išnyko lotosas, bandėme verstis žvejyba, bet tai nebuvo tvaru. Dabar, kai šaknys grįžo, atgimsta ne tik verslas – atgyja mūsų identitetas.“

Virtuvėje taip pat atgaivinami senieji receptai. „Gaminame taip, kaip darė mūsų močiutės — lėtai, paprastai ir su prisiminimais“, sako virėjas Taviras Ahmadas. Šie patiekalai simbolizuoja ryšį su žeme, kuris beveik buvo nutrūkęs.

Ne vien gėlė: tai — kultūros, gamtos ir orumo sugrįžimas

Wularo ežeras – ne tik augalų ar žuvų buveinė. Tai ištisos kultūrinės ekosistemos šerdis, kurioje gyvavo žvejai, kaimai, šventės ir tradicijos. „Tai nėra vien augalo sugrįžimas — tai visos kultūros prisikėlimas“, pabrėžia Delio aplinkosaugos specialistė Meera Sharma. „Kai gamta gyja, ji atkuria viską — gyvenimus, tradicijas, biologinę įvairovę.“

Pasak WUCMA darbuotojo Showketo Ahmad, nors lotosai metų metus nebuvo matomi, jų šaknys tikriausiai laukė po dumblo sluoksniu. Ir kai tik buvo atlaisvinta erdvė — žiedai iškilo į paviršių. Ežeras ir toliau išlieka svarbiu paukščių migracijos tašku — čia apsistoja net Sibirinės gervės.

„Matyti tuos žiedus vėl — tarsi istorija vėl kvėpuotų“, sako Sharma. Ir primena: aplinkos atkūrimas — ne apie duomenų lenteles, o apie žmogaus ryšio su savo kraštu atgaivinimą.