Infantili populiarumo kaina: lovoje pūpsančios išmatos ir „pavieniai“ raupai gviešiasi vietos po piarų saule

Nūdienoje niekam nesinori būti „nematomu“

Kaipgi smarkiai šiais nepastoviais ir už neprognozuojamą liežuvio ilgį vargiai atsakomais laikais reikia norėti „prasimušti“, jog kelti nerimastingų skandalų vajų tiesiog vieną po kito, ir visai nesvarbu, kad jie yra nė sutrūnijusio „grieko“ neverti?

Šįkart, deja, nepasakysiu nieko naujo: jeigu anksčiau daugybė perdėm sensacingų naujienų skriedavo nesustabdomu srautu, iš po nosies nugvelbdamos gražaus oro ar visuomeniškų renginių aktualijas, dabar gi, galima sakyti, patys reikalaujame voliotis pandemijos ar „naujuose“ su raupais susijusių infekcijų patvoriuose, kuriuose lietuvišką dangų apšviesti gali nebent – neduok Dieve – karinis nesusikalbėjimo viražas. Kitaip tariant, kol dalis iš mūsų gedime čionykštės identiteto netekties, kiti gi siekia gudrauti, savivaliauti ar „vierchauti“, idant neprasprūsti pro klibančiomis žvaigždėmis nusėtą „Duokit man bent šiek tiek eterio“ angą.

Nesakau, jog gerti mylimojo kraują, kaip kad Megan Fox bei jos mylimojo atveju yra nenuginčijamai makabriška – tiesą sakant, man tai netgi rodosi savotiškai žavu – tačiau greičiausiai nedrįsčiau maskuoti savo neproporcingų dėmesio trūkumo „aspektų“ grobuoniškiems ritualams artimu bei neabejotinai liaudį gąsdinančiu (arba masinančiu) būdu.

Galų gale, jeigu iš begalės nūdienoje siūlomų lyties variacijų – beje, šiuo klausimu paklydusių yra išties daug – niekaip neatrandi sau tinkamos, na, o Johny Depp ir jo buvusios žmonos „Purvinų šokių“ triukai ima atrodyti mažų mažiausiai banaliai, visuomet gali sugalvoti savo veržimosi į viešumą formulę (kad tik tai kažkuo „padėtų“, mielas žmogau) [1].

Simuliacijos „trimačio“ viešumo atžvilgiu dar nesibaigia

Taigi, reikėtų pradėti nuo to, kad trimačiu vadinu ne galimybę žiūrėti pro rožinius puikybės akinius, bet tikimybę / pastangas realizuoti viską, kas šauna į galvą, nepaisant turinio ir – svarbu – tokį groteskišką manevrą liudijančio argumento. Tiesa, nesu tikra dėl informacijos, kurią be paliovos turime apdoroti, skaidrumo, tačiau neabejoju, jog individualių pasirinkimų vajaus įkarštyje galiausiai gauname tai, ką patys duodame.

Tarp kitko, šiuo metu net ir draugiškiausiai nusiteikę žmonės man kelia nemenką susirūpinimą: negaliu pasitikėti niekuo, pradedant viena akimi man nuolatos mirksinčiu prekybos centro kasininku, baigiant žiniasklaidos naujienų „pardavėju“, raginančiu užsidaryti duris, užsimūryti langus ir atskleisti banko kortelės kodus, – tik tiek kainuoja menamas nukrypimas į saugumo lankas, kurių epicentre, kaip matome, boluoja sekanti epidemijos išnara.

Tęsiant pasakojimą (arba minint menką pastarojo fragmentą), sako, kad nors beždžionių raupai yra būdingi išimtinai Afrikos valstybėms, vis tik manoma, kad šiuo metu fiksuoti viruso atvejai Europoje pasklido toli gražu ne dėl kelionių į Afriką [2]. Tyrimai, savaime aišku, vis dar vyksta, bet remiantis šiuo metu turima informacija, didžioji dalis užsikrėtimų buvo fiksuoti tarp homoseksualių ar biseksualių vyrų.

Nesiplėsiu kalbant, jog įprastiniai simptomai apima ant viso kūno atsirandančius odos bėrimus – šitą jau turėtumėte žinoti – tačiau mūsuose (kiek toliau už Lietuvos ribų) užfiksuoti atvejai išsiskiria tuo, jog bėrimas yra linkęs „absorbuoti“ genitalijas.

Derėtų paminėti ir tai, kad visi atvejai kol kas yra nesudėtingi. Kita vertus, beždžionių raupai iš esmės niekada ir nebuvo mirtinas bei itin didele užsikrėtimo rizika pasižymintis virusas. Bet žiniasklaida iš anksto plačiais mostais dalina susigūžti iš baimės verčiančius ir pilvus dar kartą įtraukti skatinančius diržus – esu tikra – besitaikančius apjuosti dar ir smegenis. (Manau, tai ženklas, jog atsikvėpti nevalia.)

Sensacingi skandalai atspindi keistus sutapimus

Tiesa ta, jog apie būsimą protrūkį kalbėta gerokai iš anksto: nemaža dalis žmonių, kaip žinia, pastebėjo, kad apie šio viruso išplitimą šių metų gegužės mėnesį buvo diskutuota dar praeitais metais, kol įvairių pasaulio šalių ekspertams buvo dargi surengtos teorinės pratybos nacionalinio bei tarptautinio saugumo pasirengimo pandemijos spragoms kontekste. Taigi, akivaizdu, kad būrimas iš kavos tirščių pasiteisino.

Pagal minėtą scenarijų ši viruso atmaina atsirado išgalvotoje Brinijos valstybėje, ir per pusantrų metų išplito visame pasaulyje, nors iki šiol beždžionių raupai niekuomet nekėlė pavojaus kitoms pasaulio šalims, – egzistavo išimtinai Afrikos vietovėse.

Ir visgi, anot praėjusiais metais pateikto scenarijaus, neįprasta beždžionių raupų atmaina turėjo pasklisti keliomis dienomis anksčiau, bet vos kelių dienų skirtumas tvarkaraščio, ko gero, smarkiai nesumaišė – naujienas pasitinkame bene su tokiu pačiu neurotišku entuziazmu, kaip ir Covid atveju. (Pastarasis, be kita ko, taipogi atsirado tiksliai tuo pačiu laiku, – biologinio saugumo modeliavimas buvo numatytas remiantis tuo pačiu veikimo šablonu kaip ir raupai.)

Kita vertus, derėtų suvokti vieną: jei beždžionių raupų simuliacijos dalyviai iki šiol tylėjo, jog dalyvavo pandemijos simuliacijoje, kurios eiga, kaip galime pastebėti, galiausiai pasirodė akinančioje dienos šviesoje vos po kelių mėnesių, kiek yra tiesos visoje kitoje plačiai prieinamoje žiniasklaidos informacijos dalyje, pradedant karinių motyvų priešprieša, baigiant susikertančių viešų veidų bei bauginimu užsiimančių nuomonių „meka“?