Ir Lietuvoje gyventi galima: unikali reemigracijos istorija, įkvėpusi sugrįžti į gimtinę

Emigrantas didžiuojasi tėvynėje įkūręs žaidimų kambarį

Statistikos duomenys rodo, jog iš emigracijos į Lietuvą sugrįžusių tautiečių pernai sumažėjo beveik 15 proc [1]. Specialistai kalba, kad tokio reiškinio priežastys yra Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES bei, žinoma, pandemija. Ir visgi, tie, kurie nusprendė pasirinkti tėvynę, visai to nesigaili.

Pavyzdžiui, viena Kretingoje dabar gyvenanti šeima iš JK sugrįžo po 20 emigracijos metų: metę verslus ten, sutuoktiniai Lietuvoje įkūrė vaikų žaidimų kambarį, ir tokiu sprendimu yra labai patenkinti.

Dainius Uchmonas, atidaręs minėtą pramogą vaikams teikiančią įmonę, visai neseniai grįžo į tėvynę iš emigracijos. Praleidęs ten netgi kelis dešimtmečius, minėtą šalį kitados pasirinko todėl, kad turėjo jau gyvenimą ten sukūrusių draugų. Pašnekovas pasakojimą pradeda nuo to, jog niekas svečioje šalyje svetimšalių išskėstomis rankomis, kaip jau žinome, nelaukia: darbas esą prasidėjo „nuo šluotos“, kaip ir daugumai į kitą šalį emigruojančių žmonių. Sakosi, kad teko dargi išmokti kalbėti angliškai, – kitu atveju būtų sudėtinga atlikti net ir pačius paprasčiausius darbus, kuriems, regis, jokio išsilavinimo bei specialių žinių nereikia.

Skeptiškas požiūris imigranto atžvilgiu prisidėjo prie noro grįžti į Lietuvą

Gyvenimo pradžia svetur, aišku, kaip ir daugeliui buvo iš tikrųjų sunki. Tačiau vyras tvirtina, kad kalbos žinios su laiku tobulėjo, o darbo ieškodavo tokio, kuris tuo metu rodėsi pelningiausias imigrantams naujokams. Be abejo, neapsieita ir be lietuviško gudrumo: Dainius pasakoja, jog ilgainiui suprato, kad gana gerai uždirba staliai, todėl su draugų kompanija nusipirko įrankių komplektą, juos mažumėlę apgadino, pažeisdami prekinę išvaizdą, ir sakydavo klientams, kad jie neva yra įgudę patirties turintys meistrai. Tuo tarpu kaip dirbti mokėsi iš netoliese esančių vietinių amatininkų.

Galų gale, buvęs emigrantas sakosi atradęs savo profesiją – vyras tapo profesionaliu apsaugos darbuotoju. Iki šiol saugo nuotraukas, kuriose pozuoja su į Angliją atvykusiu tada dar kandidatu į prezidentus Gitanu Nausėda. Teigia, jog teko saugoti daug užsienio įžymybių, tarp jų ir Viktoriją Bekhem, Džekį Čaną ir milijardieriaus Abudabio šeicho dukras. Galiausiai vyras pasiekė karjeros aukštumą – tapo apsaugos grupės vadovu. Tačiau kilti toliau nebegalėjo, kadangi vadovybė jo kaip imigranto nenorėjo matyti aukštesnėse pareigose, mat jis juk ne anglas.

Šiuo atveju galutinai apsispręsti padėjo vienas jautrus įvykis: vyras sakosi pamatęs, kaip vaikai, kalbėdami skaipu, bučiavo senelius, esančius anapus ekrano – tai buvo ženklas pakelti sparnus. Taip Dainius Uchmonas viską metė, pasiėmė šeimą ir grįžo į Lietuvą. Čia, kaip jau buvo minėta, įkūrė verslą, kuris išties puikiai sekasi, todėl dėl tokio sprendimo nesigaili nei jis, nei jo šeima.

Emigracijoje uždirbtų pinigų nepakanka, kad galima būtų įsigyti nekilnojamą turtą tėvynėje

Remiantis statistika, grįžtančiųjų emigrantų skaičiai sparčiai mažėja. Jei 2019 m. tokių buvo 20 412 tūkst., o 2020 m. – 20 804 tūkst., tai pirminiais praėjusių metų duomenimis, namo parvyko tik 17 799 tūkst. tautiečių.

Sociologė tvirtina, kad Covid-19, viena vertus, tokias tendencijas neabejotinai paskatina, kita vertus, verčia sustoti ir pergalvoti, ar tikrai ruošiamasi bei planuojama likti konkrečioje šalyje, ar galbūt grįžti į Lietuvą. Kitaip tariant, čia matomas Covid-19 konteksto neaiškumas, – minėti skaičiai gali reikšmingai pasikeisti, kai situacija stabilizuosis.

Derėtų paminėti, jog sumažėjo ir Lietuvą paliekančiųjų skaičius: jeigu 2019 m. tokių buvo 24 510 tūkst., o 2020 m. – 15 328 tūkst., tai pernai emigravo 17 666 tūkst. geresnio gyvenimo ieškančių žmonių.

Specialistai pastebi ir tai, kad dažnas emigrantas mieliau renkasi gyventi užsienyje ir siųsti pinigus į Lietuvą, nei čia grįžti visam laikui. Anot ekonomistų, mūsų šaliai visuomet naudingiau grįžtantys asmenys, o ne jų siunčiami pinigai. Šiaip ar taip, pavyzdžiai rodo, jog kuo ilgiau žmogus būna užsienyje, tuo mažiau pinigų atsiunčia namo. Teigiama, kad tokių lėšų srautas būna aktyvus daugmaž 5–10 metų, o vėliau jis kone natūraliai nuslūgsta ir ilgainiui visiškai dingsta, nes žmonės tiesiog praranda tam tikrus ryšius su tėvyne, kuriuos kadaise turėjo.

Vis tik ir Lietuva dar turi kur padirbėti, kad grįžtančiųjų būtų gerokai daugiau. Tarkim, dažnas emigrantas tėvynėje nori nusipirkti būstą. Dažniausiai, kaip žinia, tam renkasi Vilnių, kur kainos nuolatos auga ir net emigracijoje uždirbtų pinigų nepakanka. Tačiau remiantis įstatymais, sugrįžęs iš svečios šalies asmuo turi dar pusmetį padirbėti Lietuvoje, kad gautų paskolą būstui. O tai, savaime aišku, tampa vienu iš trukdžių.