Įsimylėjęs (beveik) ministras R. Kaunas sulaukė protestuotojų Daukanto aikštėje

Kol kas didžiausia atrasta „baisybė“ apie galimą krašto apsaugos ministrą – meilė padėjėjai

Kai kurie politikai į skandalus patenka dėl neskaidrių pirkimų ar klaidų valstybinėje tarnyboje. Robertui Kaunui, socialdemokratui ir kandidatui į krašto apsaugos ministrus, pakako... įsimylėti. Ir ne bet ką – savo patarėją Neringą Pavilonytę.

Žiniasklaidoje istorija nuvilnijo greičiau nei spėjo prasidėti jo karjera: Delfi ir LNK laidos „KK2“ komanda pranešė, kad tarp politiko ir jo buvusios patarėjos užsimezgė artimas ryšys. Pats Kaunas žurnalistams neslėpė jausmų:

„Tai kasdienis buvimas kartu paskutinį, sakykime, pusmetį. Tiesiog taip gyvenimas nutiko. Dabar bendraujame jau nebe darbiniais santykiais“, – sakė jis.

Paklaustas, už ką įsimylėjo, politikas atsakė paprastai ir, sakyčiau, žmogiškai:

„Už protą. Už atsakomybės jausmą. Už gebėjimą rasti kompromisus.“

Ir vis dėlto, net tokia kasdienė istorija virto sensacija – nuo „romantiško ryšio Seime“ iki gandų apie tai, kas dėl ko paliko šeimą. Kaunas atsakė ramiai: abu su Neringa išsiskyrę jau anksčiau, savo vaikus myli, bendrauja, o gyvenimas tiesiog pasikeitė.

Bet Lietuvoje meilė, ypač politiko, vis dar laikoma beveik nuodėme. Kai kurie politikai gali kalbėti ką nori, bet jei įsimyli – tai jau „morališkai pavojinga“.

Ar ministras būtų geresnis, jei nebūtų socialdemokratas?

Pirmadienį, kai prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Robertu Kaunu, Daukanto aikštėje pasirodė protestuotojai. Kelios dešimtys žmonių, su plakatais ir vėliavomis, ragino neskirti šio kandidato.
Protesto organizatorius Mantas Meškerys kalbėjo apie „nepatyrimą“, „geopolitinį pavojų“ ir net „lingvistines klaidas“.

M. Meškerys šiuose protestuose – jau ne naujokas. Jis aktyviai „meškeriojo“ bloguosius politikus, traukdamas juos lauk iš politikos vandenų ir anksčiau: dalyvavo mitinguose prieš tuometinę kultūros politiką, pasisakė dėl švietimo klausimų ir kone kiekvieną kartą išlenda ten, kur kyla viešas triukšmas.

Tačiau klausantis jų atrodė, kad didesnė problema – ne patirtis, o partinė priklausomybė. Jei R. Kaunas būtų konservatorius ar liberalas, vargu ar kas būtų atėjęs į aikštę. Bet kadangi jis socialdemokratas, viskas automatiškai tampa „netinkama šiam laikotarpiui“.

Tiesa, buvusių ministrų istorijoje netrūko ir be patirties, ir be nuopelnų, ir be politinės patirties ar aiškios vizijos epizodų, bet kažkodėl tada aikštės tylėjo. Dabar – žodis „socialdemokratas“ tapo tarsi naujas trigubas raudonas mygtukas, kurį paspaudus visuomenė įsijungia į moralinę paniką.

Tad kyla klausimas – ar ministras būtų geresnis, jei nebūtų socialdemokratas? Ar meilė padėjėjai jį daro blogesniu vadovu? Gal tai tiesiog patogus pretekstas pykti? Nes, tiesą sakant, vis dar neaišku, ką blogo jis padarė be to, kad išdrįso būti žmogumi.

Gal protestuoti jau tapo tiesiog mada?

Pastaruoju metu atrodo, kad protestas tapo kasdienybės ritualu. Vieną savaitę – prieš kultūros ministrą Igną Adomavičių, kitą – prieš socialdemokratų pasiūlytą kandidatą, o dar kitą – prieš viską iš principo.
Simono Daukanto aikštė pamažu tampa vieta, kur kiekvienas ateina išsakyti ne tiek nuomonę, kiek nuotaiką.

Šįkart plakatai skelbė apie „neatsakingą eksperimentą valstybės sąskaita“. Vieni kalbėjo apie patirtį, kiti – apie moralę. Bet realybė paprasta: Robertas Kaunas atėjo į Prezidentūrą tyliai, protestuotojų nesutiko, nešaukė, nesiginčijo. Ir būtent dėl to sulaukė dar daugiau kritikos.

Matyt, šiais laikais tylėti jau irgi laikoma provokacija.

Straipsnyje reiškiama autoriaus nuomonė, paremta viešai prieinama informacija.