Istorijos ugdymo programa Lietuvoje: chaosas, neaiškumas ir demotyvuoti mokiniai?

Atnaujinta istorijos ugdymo programa sulaukia mokytojų kritikos dėl neaiškumo ir metodologinių trūkumų

2022 m. rugsėjo 30 d. patvirtintos atnaujintos bendrojo ugdymo programos (BUP) žadėjo novatorišką požiūrį į istorijos mokymą. Programos bendrose nuostatose pabrėžiama, kad istorijos dalyko paskirtis – ugdyti istorinį mąstymą, gebėjimą orientuotis besikeičiančioje kultūrinėje aplinkoje, kurti istorinį pasakojimą, pagrįstą žiniomis, šaltinių analize ir demokratijos bei empatijos vertybėmis. Tačiau praėjus dvejiems metams mokytojai ir mokiniai susiduria su realybe, kuri toli gražu neatitinka šių tikslų.

Programa neskatina istorinio mąstymo, o mokinius apkrauna fragmentiškomis žiniomis?

Daugelis istorijos mokytojų, pradėję dirbti su atnaujinta programa, pastebi rimtus dalykinius, metodologinius ir loginius trūkumus.

„Jausmas toks, kad 11–12 klasėse mokome enciklopedinių žinių. Ne konceptualaus supratimo, ne istorinio mąstymo gebėjimų, o fragmentiško žinių kratinio“, – komentuoja mokytojas Antanas. [1]

Jis priduria, kad programa neišnaudojo galimybės kokybiškai atnaujinti istorijos mokymą pagal šiuolaikinės didaktikos principus.

Mokytoja Kristina pasakoja apie sunkumus ruošiantis pamokai tema „Senųjų civilizacijų socialinė-ekonominė struktūra: elitas ir vergovė, miestas ir stambūs ūkiai“. Vadovėliuose trūksta informacijos apie visuomenės hierarchiją, pvz., Senovės Graikijoje laisvieji turėjo nevienodas teises, o apie tai neužsimenama. Ekonominės raidos temos taip pat beveik neaptariamos. „Programa – apie viską ir apie nieką“, – sako ji, pabrėždama, kad mokytojai priversti valandų valandas patys kurti mokomąjį turinį, kas nėra jų pareiga. [2]

Kalbama, kad mokiniai jaučiasi pervargę, demotyvuoti, o istoriją renkasi vis mažiau vaikų

Mokytojas Darius jaučiasi sutrikęs, nes nesupranta, ko tiksliai turėtų išmokyti mokinius ir kaip suderinti kompetencijų ugdymą su pasiruošimu nacionaliniams patikrinimams. Vadovėliai mokyklas pasiekia per vėlai, o mokiniai jaučiasi pervargę ir demotyvuoti. „Istoriją pasirinkusiųjų nuosekliai mažėja“, – liūdnai konstatuoja jis.

Atnaujintos programos tematinis principas, anot mokytojų, įnešė daug sumaišties. „Kai per dvejus metus turi 4–5 kartus kalbėti apie Vytautą Didįjį iš skirtingų perspektyvų kas kelis mėnesius, tai tampo nervus“, – sako mokytojas Dalius. Jis taip pat kritikuoja neaiškius turinio atnaujinimo kriterijus ir dešimtis naujų sąvokų bei asmenybių, kurios pridėtos be aiškaus pagrindo. „Chaosas, neaiškumas, pyktis“, – taip jis apibūdina programos įgyvendinimą.

Mokytoja Erika pabrėžia, kad šokinėjimas per epochas blaško mokinius. „12 klasėje pabaigiame ATR padalijimus XVIII a. ir iškart šokame į XX a. – Paryžiaus taikos konferenciją. Kaip lietuviai ten atsidūrė, kas vyko XIX a., tenka priminti patiems, bet laiko tam nėra“, – pasakoja ji. Mokiniai painioja įvykių priežastis ir pasekmes, o kai kurie net sako, kad istorijos daugiau nesirinktų.

Vadovėliai neatitinka programos, mokytojai priversti patys kurti turinį

Programos įgyvendinimą komplikuoja ir vadovėlių trūkumas bei jų neatitikimas turiniui. Be to, iki galo neaišku, kaip atrodys šių metų istorijos valstybinio brandos egzamino (VBE) antroji dalis. Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) svetainėje pateikti du variantai: 2024–2025 m. m. pavyzdyje yra klausimų apie įvykius, kurių nėra programoje, o 2025–2026 m. m. pavyzdyje įtraukta rašinio užduotis, nors argumentuoto teksto rašymas planuojamas tik 2029 m. Socialiniuose tinkluose mokytojai aktyviai diskutuoja, kokios temos bus egzamine, o trumpalaikiai sprendimai, tokie kaip programos apkarpymas ar rašinio nukėlimas, problemos neišsprendžia.

Milijonai išleisti, bet rezultatas – krizė

Atnaujintų programų ir vadovėlių kūrimo lėšos, siekiančios dešimtis milijonų eurų iš valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos fondų, kelia klausimų dėl jų panaudojimo tikslingumo. Programų bendraautoriai ir recenzentai tapo naujų vadovėlių kūrėjais, tačiau, pasak mokytojų, tiek programos, tiek vadovėliai turi rimtų metodologinių ir didaktinių trūkumų.

„Kasdien jaučiamės kaip žuvys akvariume, kur vandenį nuodija programos nekonkretumas, neišbaigtumas ir baimė dėl rezultatų“, – sako mokytojas Kornelijus.

Istorijos mokytojų ir edukatorių sąjunga (IMES) informavo Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją bei Nacionalinę švietimo agentūrą apie norą dalyvauti diskusijose dėl programų ir VBE formato. Asociacija ragina priimti aiškius ir skaidrius sprendimus, kad būtų užtikrintas kokybiškas istorijos mokymas. „Būtina grąžinti smalsumą ir pažinimo džiaugsmą atrandant istorijos slėpinius“, – pabrėžia mokytojas Kornelijus.

Kol sprendimų nėra, mokytojai ir mokiniai susiduria su chaosu, o istorijos dalyko ugdymas, anot IMES, išgyvena krizę. „Laikas bėga, o mums belieka palinkėti vieni kitiems stiprybės“, – sako asociacija